Dar testamento nerašiau-
Maniau ilgai ilgai gyvensiu,
Kalbėsiu su kalneliais ir miškais
Ir niekada širdy nesensiu.
Nepasakysiu -pavargau,
Nes kojos grakščios tartum šarkos:
Plasnoja žodis, kurį pasakau,
Sugrįžta vėjeliu prie mano vartų.
Kai silpną ir bejėgį prie savęs matau,
Kasdien sunkiau jai atsikelti-
Tai mano kūno ir širdies dalis,
Prieina virpuliu lyg žiemos šaltis.
O, kiek dienų aš motinos verkiau,
Kada žinojau, gal jau rytą
Reikės atsisveikint;
Dabar vėl darosi kasdien sunkiau,
Kai nebėra iš kur ir ašarų išverkti.
Dar savo testamento nerašiau,
Nes pareiga Tave kaip mūsų meilę
Ant delnų iškelti,
Į amžinybę palydėti
Ir su šaukiančiais varpais
Į žemę grumsteliu nuleisti.
2009
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą