Gimtoji žemė-kūdikio lopšys;
Prie saulės glaudžiasi, kai lietūs prausia.
Ir nusišluosto, išdžiovina veidą,
Kad nematytų ašarų vaikai-
Vienintelė viltis.
Gyvybę saugo, kai naktis
Ją pasiglemžti bando.
Dainuojanti lopšinę net tada,
Kai vėjas neša iš gimtų namų
Jos kūrinius, toli išbarsto.
Ir glaudžiasi galvelės
Nuskriaustųjų, artimų-
Nėra paruošto išankstinio karsto...
Gal skauda širdį
Dėl skriaudos ir netekčių,
Kai virpa net kalnagūbriai
Uolų kietų ir liejasi lava
Atauštanti-net savimi sutvarsto.
Gyvename ir tęsiame gyvybę
Lyg tūkstančiai žemės vaikų...
Drauge iškenčiame ir Žemės-Motinos
Didžiulę kančią.
2009
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą