Tau, Žeme. ačiū

Tau, Žeme, ačiū,
Juk ant tavo rankų
Atgulė kartų pasaulis.
Kur šiandien žvakė
Dega uždegta,
Dar vaikšto ir prižiūri
Savo genties giją
Ir atmintį išsaugo
Jos maža šviesa.
Ir dega žvakės
Ant kapų didvyrių,
Kurie paliko pėdsaką
Tėvynės akyse.
Kaip šventą žvakę
Neša delnuose
Negęstančią kartų vienybę.
Tau ačiū, Žeme.
Mirgėk žvakelėmis
Šią naktį apšviesta.
2009

Prieš Vėlines

Maniau,kad vasaros saulutė
Riedės riedės ir nesustos
Ir žemę sveikins šiltas rytas,
Bus visad mėlynas dangus...
Kad bus laimingas, kas užgimęs,
Nė bado, vargo nebebus...
O čia ruduo lyg purvinu pirštu
Kalvas ir miškelius apsikabino
Ir nubraukė iš pievų žalumą;
Toks piktas, vėją gainioja
Ir barasi čia pat prie durų-net baisu.
Ir supratau, kad veltui vasarėlė
Ilgam norėjo sėstis į saulės ratus...
Taip atsikrato ir pasaulis
Visais, kas prisitaikyti nespėja,
Nemiega žiemą po ledu...
2009

Labas rytas Lietuvos radijui

Šiandieną radijo laida,
Kai švenčia savo jubiliejų.
Kokia graži lietuviška šnekta
Iš eterio per Lietuvą nuskriejo...
Kiek džiaugsmo ilgaamžių atminty,
Kaip savo himną kažkada dainavo;
Kudirkos žodžiai stringa ir dabar širdy-
Prikelk tėvynę dar,"Kol jaunas"...
-O, kaip pasikeitė laikai!
Ir dar geriau, jei būčiau jaunas...
Apjungia radijas ir muzikos garsais-
Jeigu kalbos nesupranti,
Pasveikina ir Lietuva visą pasaulį.
2009

Rudens nuotaika

Metai nubėga, rieda saulė,
Metų laikai vienas už kito
Be ribų sustoję moja,
Užpildo laiką, jį skaičiuoju
Nuo ryto iki vakaro
Per kasdienybę eidama.
Ir nesakau, kad akmenys
Man pėdas sužalojo-
Jie tiktai įtrina
Lyg nuospaudas gilias...
Kai vėjas siaučia, aš klampoju;
Ruduo gruodu paramsto-
Žymi ledo balutes...
Ir taip gyvenimą
Vis rytui atiduodu,
O šventės-tik dienų rikiuotėje
Linksmesnės, jei turiu svečių,
Nėra tądien pavojų...
Vis tiek šį rudenėlį
Savo širdyje viena.
Ir nežinau, kur mano durys
Į minčių tvirtovę...
Tada ateina svečias-
Šis eilų dienoraštis,
Kurį rašau lyg sielai artima gija.
2009

20 metų Vėlinės...

Jau dvidešimtosios
Šių metų Vėlinės,
Kai prie kryželio
Viena suklupau...
Vaikai, nuneškite tėveliui gėlę,
Nes aš toli,
Prie jo seniai ir bebuvau.
Jo jaunas veidas,
Gaubiamas šešėlių,
Vis minimas kasdien kelis kartus,
Kai būdavo gyvenimo sunkumų,
Paklausdavau, ką pasakytų
Rudeninis vėjas,
Gal susitiko
Prie geltono kauburėlio
Jus, artimuosius,
Bet aš ten nebuvau...
Ir nenueisiu, nes namie bejėgė,
Kuriai dar gyvai
Reikia dėmesio daugiau-
Vyresniojo išsenka jėgos.
O Tu, mano mielasis,
Išėjai toks jaunas
Ir su rūpesčiais viena likau.
Savo gyvenimo keliu
Bebėgančią apleidžia jėgos,
Bet Vėlinių naktis
Skirta dar TAU.
2009

Seni laiškai

Skaitytus laiškus žmonės suriša,
Kaip atminimo knygą sudėlioja,
Paskui pamiršta; skaito jų vaikai...
Iš ko gauti, gal kai kada spėlioja-
Skirtingi juk tėvų keliai...
Seni laiškai-daugiau negu istorija,
Nes rašė juos taip artimi, mieli,
O kartais ir pažįstami mažai,
Matyti tik stotelėje sustojus-
Tokių net braižo neįsimeni,
Jei kartą netyčiom ir pamatai...
Nauji laiškai, atspausdinti ekranuose;
Juos gavęs vėl iš ten, susimąstai-
Juk daug mielesnis laiškas, kuris kvepia
Dar neseniai vilnijusiais miškais...
Gyvi seni laiškai, ilgam išlieka,
Nes kaspinėliais surišti...
Naujieji kartais dėl reklamos rėkia
Ir perskaitęs greit ištrini,
Kitus lengva ranka sugrąžini.
Laiškai ir žmonės daug pasako, kai seni.
2009

Mano gyvenimo vaizdeliai.Skausmas...

Ne kartą girdėjau sakant, kad seno žmogaus veidas negražus. Netiesa. Mano tėvelio, mamytės, brolio Petro-jis buvo vyriausias iš brolių, sesers Elės veidai man buvo gražūs. Visus juos mačiau gyvenančius ir greitai išeisiančius nuo mūsų. Visi buvo ramūs, nors žinojo savo greitą lemtį. Prisimenu jų pasakojimus, bet neturėjau laiko tada rašyti. Dabar jau ne viską ir papasakočiau.
Dabar atsikėliau nuo sesers Verutės lovos, apkamšiau-gal užmigs...
Kiek daug ji man jau kelinta diena kalba apie tą patį-skausmą. Jai irgi skauda...Seniai nebevaikšto, anksčiau dar ilgėliau pasėdėdavo, todėl mažiau ir skaudėjo, o dabar...
-Dažnai pagalvoju,-monotoniškai kalba Veronika.-Kam žmogui reikia ir gimti? Žiūriu į Saulę, kitas planetas ir galvoju, kad ten geriau-nėra skausmo.
Senolė atsidūsta, skaistus jos veidas visai ramus, nors žinau-skauda, todėl taip ir sako:
-Kartą prie namo tujoje perėjo paukščiukai. Tėvai po vieną išskrenda ir grįžta. Tuja atrodė gyva. Išgirdau skausmingą paukštelio klyksmą. Vanagas griebė, plunksnelės pabiro į šalis-nebėra...Kaip jis bijojo, kovojo už gyvybę, nes dar maži vaikučiai lizde. Ir vanagas turi vaikų...
Verutė kažkaip nesmagiai nusišypso, nežinia, kaltina vanagą ar jį išteisina.
- Kartą man mama išdidžiai pasakė, kad pagimdžiusi mane, lyg aš jos prašiau...Tiek po to teko gyvenime skausmo pamatyti-karas, traumos...
-O kas būtų, kad visi taip galvotų,-užginčiju jos mintį. Bet ji turi savo sprendimą.
-Ir gerai, žemėje nebūtų gyvybės, nebūtų ir skausmo. Spindėtų šalta kaip mėnulis.
Nežinau, ką ir besakyti. Juk ją ši mintis persekioja daug metų, seniai ji po šlaunikalnio lūžio sunkiai vaikšto, bet laikė karvę, paršiukus-prižiūrėjo pasiramstydama ramentais ūkį.
-Kai pakrypdavo koja, virsdavau lyg skausmas ne kojoje būtų, o galvoje...
Tarsi atspėjo mano mintis sesuo, ji dažnai taip. "Gal giminės esam"... -apie tokią minčių pynę sako sūnėnas Algis. Ir su juo kalbant taip būna.
Bet kaip ji dabar slepia tai savo veide?
-Vis lakstai apie mane lyg to reikėtų...Nebūtų žmogaus, nebūtų ir rūpesčių.
-O ką tada aš daryčiau? Ar norėtum, kad nebūtų manęs.
-Ne, bet kad visai nieko nebūtų...
Man pasidarė nesmagu nuo jos žodžių. Kokia kartais buvau laiminga, kad ji buvo mano vaikystę lydinti fėja. Tada dar nebuvo skausmo ar aš jį dabar pamiršau...
-Ir gyvenu dabar visai be reikalo...Jau 90 metų, o dar gyvenu.
Supratau, kad jai dabar skauda, bet to neparodo, nes man irgi bus skaudu.
-Kaimynė Marija slaugė savo vyrą kelerius metus. Ir ji pateisino savo vargą, nes jam daug sunkiau sirgti, negu man jį prižiūrėti,-lyg sutinka su mano mintimis Verutė.
-Skausmą, sako, duoda Dievas, kad po mirties žmogus amžinai laimingas gyventų...
Nežinau ką ir besakyti. Tyliu ir klausausi. Žinau ir aš, kas yra skausmas, bet jis praeina ir vėl gyveni.
-Gal čia tik sakoma žmonėms, kad nusiramintų...
Kokios išsiraizgiusios gyslos jos rankų paviršiuje, nereikia ir anatomijos vadovėlio.
Skauda ir be judesio likusios rankos.
-Man dar gerai, nereikia rėkti iš skausmo...
Pakeliu savo rankas ir jos skauda nuo Verutės kilnojimo, bet nepalyginsi su jos skausmu...

Ona Baliukienė

Akacijų žiedai

Skiriu O.M.
Jau šešiasdešimt šešeri-
Tarsi akacijų žiedeliai susiraitę
Ir primena pavasarį,
Kada tokia ir tu buvai.
Vėjelio dvelksmą nešė
Lyg juoką mažytės mergaitės,
Dėl ko šypsaisi, tarsi nežinai...
Atėjo metas vestuves iškelti-
Pakvipo sodas vėl akacijų žiedais.
Ištiesusi rankas į tave bėga
Dukrelė lyg gelsvų akacijų plaukais.
Toliau gyvenimas subrendo,
Plaikstosi sparneliai-smalsios sėklos...
Vaikaičiai dideli jau žvalgosi
Po medžiais ir kitais, aukštais.
Ateina laikas ir akacijas senas genėti-
O jis toks greitas, jų daigus kitur įleis...
Jau šešiasdešimt šešeri-tai magiška,
Nereikia nei minčių ar sielos slėpti...
Tu tuo tiki?
Tiki akacijų naujaisiais pumpurais?
2009

Mano gyvenimo vaizdeliai.Akių šviesa...

Šįmet Ievai sukako 90 metų. Ši data lyg strėlė perbraukė ir taip jau silpną jos kūną, bet dabar palietė ir sielą. Sušlubavo ir atmintis. O, kokia ji buvo! Atsimindavo visų mūsų gimimo datas. Ir kaip atradome šį nuostabų pasaulį. O padėjo kaimo moterys, kaip J.Tum0- Vaižganto apysakoje "Nebylys". Tik mes visi užaugome. Kiek mamos jėgos leido...
Ji seniai mirė, o vyriausioji sesuo, buvusi mums antroji mama, jau pameta minčių giją...Dabar sėdžiu prie jos lovos dieną ir naktį ir klausau jos pasakojimų.
Labai ji mylėjo močiutes. Tėtės mama gyveno kartu.
Maža ką ir ji prisimena apie ją, bet vis mini geru žodžiu.
-Nežinau, kiek man buvo metų, bet prisimenu, kaip kieme šūkavo žmonės, kažkas nešė kibirus ir pylė vandenį. Kai paaugau, mama pasakojo, kad degė kaminas ir prie jo sukrauti daiktai. Užsiliepsnojo spaliai. O aš laikiausi įsikibus močiutės sijono ir jai trukdžiau. Bet ji saugojo ne tik trobą nuo ugnies, bet ir mane-savo akių šviesą. O mano akys, štai ir visai užgeso.-Atsidusta ji.
- Kai ji mirė, sėdėjau ir žiūrėjau į ją. Paskui prie karsto sėdėjau ir laukiau, kad tik ji prasimerktų. Taip ir nesulaukiau...
Čia Ieva nutyla ir aš matau per jos skruostą riedančią ašarą. Tiek gyvas žmogus, jei jį prisimena ir dėl jo verkia...
Vajė, kad tik nekiltų gaisras. Juk aš savo sesers ir iš trobos neišneščiau...Kažin, ar ji jaučia mano susirūpinimą?
Kita močiutė, mamos mama, gyveno atskirai.
-Retai ji mane aplankydavo,-tęsia pasakojimą sesuo.-Vis žiūrėdavau į kalniuką, kada pasirodys mano močiutė. O ten tik tekėjo saulė, kitoje pusėje, už kito, leidosi. Pagaliau sulaukiau! Nušvito toje pusėje lyg saulė...Bėgau jos pasitikti, o ji mane pakėlė ant rankų ir priglaudė. Atrodo, kad ir dabar jaučiu jos ranką, glostančią man galvelę. Tada mačiau jos šypseną, iš akių šviesą, kuri, rodos, šviečia ir dabar...
Ieva trumpam nutyla ir vėl per raukšlėmis išvagotą veidą byra ašara- meilė kitai močiutei.
Gal ir neįdomu tai skaityti, bet man šie pasakojimai-malda. Sėdžiu naktį prie sesers lovos ir mąstau-kiek jos širdyje meilės, jei po beveik 90 metų tokios skaidrios ašaros...
O jos pačios akys aptemo...
Dabar galiu tik klausyti ir klausyti-gerti jos širdies šviesą.
Kai ji pavargsta pasakodama vis tą patį,-turbūt visi seni taip dalina savo prisiminimus,- užsnūsta čia pat sėdėdama. Guldau ją ant pagalvės ir jaučiu dar gerą šilumą, sklindančią iš jos sumenkusio kūno. Gal ją ir šildo šie prisiminimai...
Aš savo močiučių niekada nemačiau. Jei ne ji, nežinočiau, kaip šviečia akių saulė...

Pareiga artimiesiems

Dar testamento nerašiau-
Maniau ilgai ilgai gyvensiu,
Kalbėsiu su kalneliais ir miškais
Ir niekada širdy nesensiu.
Nepasakysiu -pavargau,
Nes kojos grakščios tartum šarkos:
Plasnoja žodis, kurį pasakau,
Sugrįžta vėjeliu prie mano vartų.
Kai silpną ir bejėgį prie savęs matau,
Kasdien sunkiau jai atsikelti-
Tai mano kūno ir širdies dalis,
Prieina virpuliu lyg žiemos šaltis.
O, kiek dienų aš motinos verkiau,
Kada žinojau, gal jau rytą
Reikės atsisveikint;
Dabar vėl darosi kasdien sunkiau,
Kai nebėra iš kur ir ašarų išverkti.
Dar savo testamento nerašiau,
Nes pareiga Tave kaip mūsų meilę
Ant delnų iškelti,
Į amžinybę palydėti
Ir su šaukiančiais varpais
Į žemę grumsteliu nuleisti.
2009

Mano gyvenimo vaizdeliai.Lėlė

Didžiausias džiaugsmas buvo mano pačios darbo popierinė lėlė. Ją siūlais surišau iš sąsiuvinio lapo. Ji buvo raudonais žandukais, kaip mano sesuo Ieva, nupieštomis garbanėlėmis.
Ir sukneles iškirpau net kelias - visokiomis gėlytėmis buvo išmargintos, jų raštas vis skyrėsi...Kaip galėjo nesiskirti, nes kasdien pro akis plaukė vis kitoks metų laikas. Lėlė buvo laiminga, šypsojosi, nes buvo pasipuošusi.
Visos mergaitės nori būti gražios. Dėl to jų niekas nevadina Narcizais, nes taip ir turi būti. "Nepabuvus šokėjėle, nebus gera audėjėlė"...
-Ani, aš tau pasiuvau sijonėlį, apsivilk.
Netikiu savo ausimis. Pasiūdavo ir anksčiau. Kokios gražios buvo mano kelnaitės iš šilkinių atraižėlių, kurios buvo sudėtos kupare,-taip vadino seną dar mano močiutės kraičių skrynią.
Ta skrynia nebuvo rakinama ir buvo mums, vaikams , masalas. Žinojau viską, kas ten gulėjo: valnis-taip vadindavo mama juostą, kurią jai davė jos mama suvystytiems vaikams drobinę skepetą surišti."Užaugs draugiški, vieni kitų neapleis". Nejaugi tai tiesa.?Mes visi septyni užaugome rišami ta juosta. Gaila, kad ji neišliko mano vaikams, o dabar niekas taip ir suvystyti nemokėtų:"Pažiūrėkit, jau stovi",- sakydavo mama, nors vaikeliui būdavo kelios dienos-taip dabar prisimena Ieva.
Ir mano vaikaičiams būtų tokia juosta gerai...Tik jie dabar kepurnėjasi mano akyse nuo pirmų dienų kelnytėmis apmauti - tikri vyrai.
Bet juostos, oi, kaip reikėtų...
Stoviu prieš langą, kuris man atstoja veidrodį, ir netveriu džiaugsmu. Ne tik sijonėlis su petnešomis, bet ir rauktomis rankovėmis bliuzkelė,-taip vadino palaidinukes. Ryt eisiu į mokyklą pasipuošusi, jau ne iš mamos seno sijono pasiūta suknele, kurios ir mano popierinė lėlė nenorėtų apsivilkti.
O sijonas iš kažkokio seno, juodo, plonos vilnos rūbo. Lyg ir nemačiau aš jo toje mūsų skrynioje, gal kabojo ant sienos, kad kandys nesukapotų...
Nuraudusi atsisėdau ant suolo ir vis apžiūrinėjau savo naują rūbelį-dabar atrodžiau kaip mano lėlė.
Ir diena atrodė šiandien šiltesnė. Bėgau į mokyklą visą kelią, kad mane pamatytų mergaitės, mano draugės. Kai mokytoja pasakė, kad pertrauka, susikibome rankomis ir šokame. Dainuojame pačios:"Jurgeli, meistreli"... Mokėdavome ir kitokių.
Šios dienos pradžia buvo nušviesta saulės...Pamiršau ir savo lėlę...
Sėsdama į suolą netyčia užkliuvau ir brrr...Išplyšo kaip ta vystyklų juosta mano sijono apačia.
Gerai, kad buvo paskutinė pamoka. Sugniaužusi sijoną nuskubėjau prie pakabų, griebiau tėtės išdirbtus ir paties pasiūtus kailinius, kurie nebuvo patogūs, ir tekina leidausi namo.
Priglaudžiau prie savęs savo popierinę lėlę ir verkiau, verkiau.
-Ani,-vėl švelnus sesers balsas.-Nebijok, gal dar kažką surasiu. Ir šitą susiūsiu, kad nesimatytų.
Bet kur tau. Tiek buvo sukiužęs, kad teko išmesti.
Gerai, kad liko skrynioje ta juosta, kuri ir dabar mus abi jungia...
Tik dabar supratau, kad tada jai nepasakiau "ačiū".
Dar pasakysiu. Einu...Dabar jau ne gėda šio žodžio...

Laipteliai

Gyvenimas-
Siauri laipteliai.
Saulutės apšviesti,
Kai vasaros diena.
Tada šypsausi
Pažiūrėjus pro langelį
Į pasakų namelį
Tais laipteliais sukdama.
O, kokios trumpos
Šiltosios dienelės
Ir naktys šviesios...
Kada laipteliais užlipu,
Ruduo ir dargana.
Ir slysta kojos,
Kliūvu už vartelių,
Nes laiptelius apdengusi šarma...
Lyg baltas takas leidžiasi,
Po kojomis slidokas kelias-
Gerai, jei tavo ištiesta ranka.
Suklupti lengva ir vienam laiptely,
Jei nežinai, kokia vėsi
Dienos pradžia.
2009

Mano gyvenimo vaizdeliai.Paukščiukai

Nežinau, kiek man buvo metų: gal treji ar dar mažiau. Ir šį man įstrigusį gyvenimo puslapį noriu atverti ir jums.
Labai mėgau saulę ir šilumą. Vėliau vartydama kažkokį seną, sesers vis skaitomą kalendorių, radau gimimo metų priklausomybę nuo dangaus kūnų. Aš buvau gimusi po Saule. Tuo visai netikėjau, bet šis įrašas irgi liko labai svarbus man visą gyvenimą.
Taigi- po Saule...
Ir tą dieną šildė saulė. Man buvo šilta ir gera bėgioti po kiemą-labiausiai mylėjau žąsiukus:
-Mamyte, kada jie skils?-vis klausdavau, kai ji prieš saulę žiūrėdavo, ar užverstas.
Leisdavo ir man pasižiūrėti. Jei gyvas kiaušinyje paukščiukas, juodas. Neužverstus mama atidėdavo į šalį.
Vėliau ir to nereikėdavo, klausydavosi, ar čiuža prisidėjus prie ausies: tada jau supratau, kokia didžiulė paslaptis-gyvybė.
-Ani, greit kišk po višta, gali sušalti.
Ir nuo tada mama man yra paslaptingoji gyvybės globėja.
-Prirauk žąsytėms pienių.
Ir bėgdavau pamiršusi visus savo žaidimams surinktus akmenėlius, labai panašius į kiaušinį. Švelnūs ir nugludinti, man patikdavo labiausiai.
"Greit skils ir pakils",-negrabiai dėliodavau savo dainelei žodžius. Ir dabar man į posmus liejasi saulė ir gyvybė...
Nuo keliuko išgirstu braškančius ratus, arklio kanopų ritmą-tai irgi mano daina. Kasdien girdėjau, kaip tėtis stogui dengti atveždavo nuo ežero nendrių. Atrodė taip iš toli jau girdėjosi šie garsai.
-Ani, ar laukei?-šypsosi tėtė nuo vežimo.
Labai norėjau ir aš su juo būti. Bet supratau, kad ten man ne vieta-tėtis dirba ir negerai trukdyti. Niekada neprašydavau to, kas man nepriklausė.
O tėtis ir pats suprato, ko aš noriu. Kai privažiavo prie molinės dar tik su grebėstais trobos, užkėlė ir parodė aukštyn-ten švietė saulė. Nejaugi nuo vežimo ji arčiau?
Vėl jo stiprios rankos pastatė mane ant žemės. Tada ištraukė iš kūlio vieną meldą, įsimaišiusį į nendres, ir surišo labai gražią antytę. Visai tokią, kaip mama padarydavo iš paskutinės duonos tešlos ir iškepdavo tik man.
-Ačiū,-net nebežinau, už kurią iki šiol dėkoju savo tėvams...
Nubėgau toliau, kad netrukdyčiau tėčiui iškrauti vežimo, žiūrėjau prieš saulę į susiraizgiusį meldą. Ne, dabar tai buvo antytė. Gal vėliau broliai mane taip ir šaukdavo, nes ilgai ilgai ją nešiojausi.
Pagaliau sulaukiau tikrų žąsiukų. Dar labai mažyčius mama išnešdavo prieš saulę pasivaikščioti. Jie skabydavo šviežią žolę, kuri buvo vos vos prasikalusi, kaip ir jie patys. Nauja gyvybė visada glaudžiasi prie kitos...
Greitai jie pavargdavo, svyruodami susirasdavo vietą po mano suknele, nes aš atsitūpdavau, kaip tai darė ir višta, bet jie labiau mylėjo mane, nors aš ir nebuvau motina. Prisiglausdavo man prie šlaunų ir čirpdavo. O aš jiems ir lopšinę buvau suderinusi:"Cypu-cypu prie Pilypo",- ir jie man visada atsiliepdavo. Snapeliais kutendavo man kūną, net šiurpuliai į širdį vėrė-taip buvo gera, kad aš esu jų mama...
Dabar visą vasarą galėsiu juos mylėti, saugoti. Nebuvo sunku ir anksti rytais keltis-jie laukė manęs, o aš-jų.

Vienintelė šventa diena

Vienintelė diena,
Kai būna šventė-
Tai Kalėdos.
Nelaukiu dovanų-
Tie mažmožiai vaikams,
Bet pajuntu, už durų
Lyg Kalėdų senis stovi
Ir prašosi į vidų,
Bet durų jam atverti
Nėra kam...
Pasibaigė naktis
Ir nieko neįvyko,
Tik varpas nuaidėjo,
Vėl mano kelias
Po Kalėdų prasidėjo su aušra.
Tie patys rūpesčiai
Ant žemės- tas pats šaltas
Žiemos vėjas,
O ji tokia balta...
Gal šviečia danguje
Didi mintis Kūrėjo,
Bet man jinai nežinoma
Ir lieka paslaptis
Po visada žaliuojančia
Mažyte eglute...
2009

Glostanti ranka

Mažo žmogaus- maži piršteliai,
Bučiuoja, glosto juos mama.
Ir taršo, kai pasiekia, plaukus
Mylimam savo tėveliui,
Kada prie jo palinkusi galva.
Maži piršteliai auga ir vieni,
Nes kartais ir tėvų nėra...
Ir kas tada paglosto jiems galvelę,
Prie ko priglusta, kai ateina sutema.
Ir ką papasakos savo vaikeliams
Apie vaikystę, kuri buvo tarsi svetima.
Nebarkime mažų pirštelių-
Jie tik gležnos svajonės pabučiuota,
Liečianti pradžia...
Paglamonėju ir gyslotą, seną ranką
Atgulusiam ant patalo ligoniui-
Kuris dabar našlaitis,
Vienas likęs su skausmu, liga.
2009

Mano gyvenimo vaizdeliai.Skylutės

Prie stalo susėsdavo didelė šeima:tėvai, dvi seserys ir keturi broliai. Pokary stalas nebuvo visko pilnas. Namuose patys malė ir kepėsi duoną. Ir dabar prisimenu-toks salstelėjęs rugių kvapas, kieta dantyse treškanti plutelė. O minkštimas, atriektas ir padalintas riekėmis, tarsi juokėsi daugybe mažų skylučių...Taip ir išmokau skaičiuoti.
Kol suvalgydavau, kąsdavau po penkias,- nedaug toje riekėje buvo tų penketukų. Ir visas po to gyvenimas tarsi buvo kalnelių ir duobučių virtinė.
Visam gyvenimui išliko padėkos jausmas mamai, kepusiai ir raikiusiai duoną.
-Aneliut, gal turi ko prie batvinių?
Prie krosnies vėl sukdavosi mama ir traukė avienos kauliukų. Visiems po vieną. Kiek ten prie jų tos mėsos, bet pasūdyta gerokai, sudėta į tos pačios avies skrandį ir parūkyta, kad ilgai negestų, buvo raudona ir skalsi.
Ir vėliau vidurinioji sesuo Elė , kai jau gyveno atskirai, savo šeimoje, taip įsūdydavo, kad ilgai reikėdavo mirkyti ir vis tiek-net lūpas graužė.
Tėvas visada taip: "Aneliut ir Aneliut",- jo vieta prie stalo. Taip ir aš visam gyvenimui supratau moters dalią. Jai tenka rūpintis, kad šeima būtų soti, nors ir kaip toje pasakoje kareiviui-iš kirvio išvirk...
Pietums ne visi susirinkdavo, visiems vis kiti darbai.
Net ir tėvą sunku būdavo prie stalo prisikviesti-jis vis kažką dirbdavo ir nemėgo nebaigęs dėl valgio eiti į trobą.
-Ar nematai, kad aš dirbu!-atsišaukdavo iš kiemo.
Tekdavo laukti ir uostyti iš krosnies sklindantį batvinių kvapą. Ir duonos nesmagu buvo imti-žinojau net ir be žodžių, tik tada, kai paduos.
Mamos darbas daug menkesnis-juk namie, aplink krosnį...
Po pietų vėl visi kildavo kas sau. Mama, surikiavusi tuščius puodus ir išplovusi indus, sėsdavo verpti ar austi. Troboje ratelis visada dainuodavo mamos balsu. Ir tos dainos,- vis kitokios, kasdien kitaip skambančios,-priklausė nuo nuotaikos.
-Aneliut, paduok mano akinius.
Tėtė jau krapštosi po stalu-nukrito. Dažnai nukrisdavo ir laikrodžio ratukai. Jaunas norėjo būti laikrodininku, šiek tiek ir mokėsi šio amato. Vėliau buvo tik atokvėpis nuo kitų ūkio darbų. Tada aš lįsdavau po stalu-maži pirštukai sugraibydavo mažyčius ratukus, kuriuose dar buvo ir skylutės...
Daug visko mokėjo tėtis. Vyniodavo ir varinę vielą, pasidarydavo"ausinę":po karo būdavo miške primėtyta ryšininkų paliktų ričių. Broliai rasdavo ir viską tempdavo namo. Daug buvo lentelėje pribedžiota skylučių, kad būtų galima perjungti stotis. Aš niekada nesiklausiau-buvau per maža. Man tik duoną kandant jos ir kištukai šmėžuodavo prieš akis.
Kai žaisdavau su vyriausios Ievos pasiūta lėle, dažnai pakeldavau galvą į viršų ir matydavau ant medinės karties iškeltą anteną.
O stogas buvo dengtas nendrėmis, todėl tūkstančiai skylučių, dabar jau parudavusių nuo lietaus, tarsi žiūrėdavo, iš kur sklinda tas garsas į tėtės ausį...
Daug panašių buvo ir molinėje sienoje-tokios mažos bitelės išgrauždavo, po to užklijuodavo-ten jų vaikai. Gal irgi valgė duoną su daug daug skylučių?
Ir dabar man įdomu žiūrėti, kaip vandens paviršiumi bėga purslai: tykšta ir sudūžta- kaip mano vaikystės prisiminimai...

Mano gyvenimo vaizdeliai.Seserys

Ir dabar, kai primerkiu akis žiūrėdama į saulę, pro blakstienas matau įvairiaspalvius blyksnius. Vieni ryškūs, kaip neseniai matyti vaizdai, kiti ,kampučiuose pasislėpę, jau blunka ir beveik išnyksta.
Dar stipriau suspaudžiu vokus ir viskas pajuoduoja. Turbūt ten slepiasi seniausi, ką vos vos prisimenu, o gal ir nenoriu prisiminti. Gera būtų, jei tokie visai užtemtų, bet tada būtų naktis.
Kol kas spaudžiu akių obuolius ir spindi raudoni ratilai.
-Ani,-išgirstu mielą balsą.
Tai šaukia mane vyriausioji sesuo Ieva. Labai dar norėčiau žaisti saulės spinduliais, bet greitai keliuosi ir net nenusipurčiusi smėlėtos suknelės bėgu namo. Kam ją purtyti, jei molinėje troboje smėliu pabarstyta asla niekuo nesiskiria nuo darželio kamputyje mano išraustos duobutės.
Ten besiknaisiodama ir suradau vandens.
O tėtis vis kasė šulinį ir vis jį užkasdavo, nes molis siekė kelis metrus ir nė šnypšt.
Į ten ir dabar dažnai bėgu, nes vanduo man- vaikystėje rasta gyvybės čiurkšlė, trykštanti iš geltono smėlio...
-Ani,-gal ir dabar ji mane šaukia, kai nebegali atsikelti nuo lovos...
Visada žinau, ko jai reikia.
-Pažiūrėk, Ani, ar per bulves į Slenkupį nenubėgo žąsiukai.
Jie tokie gudrūs, kai nori maudytis. Bet visi mažyliai būna tokie, ko nori, reikia žūtbūt pasiekti. Gerai, kad tokie būtų ir užaugę...
-Ani,- vėl girdžiu nuo kalnelio jos balsą,-prirauk paršiukams žliugės pareidama.
Raunu ją pasidygėdama. Po bulvienojais ir dieną lapeliai būna šlapi, slidūs, limpa prie pirštų. Visai kaip varliūkščiai, kai naktį bėgant įlenda į tarpupirštį ir lekia net virš galvos, o kartais ir tiesiai į veidą.
- Ani!
Dabar jau žinau, ką ji man pasakys ir nieko nelaukdama bėgu prie ėriukų, kurie užrietę uodegėles striksi tiesiai į daržą. Apsiės batvinių lapais ir išpūs pilvukai. Lapų ne gaila, bet ėriukai maži, labai gražūs.
Jų būdavo visokių: juodų, baltų, melsvų, bet visi garbaniai.
Pasižiūriu į besišypsančią seserį ir prunkšteliu: ji stovi prieš saulę, o jos kaštoninės garbanos visai kaip ėriukų.
Susivokiu, kad taip galvoti negerai ir prikandu lūpą.
-Ani, gal nori pieniuko su puta?
Kaip nenorėsi! Ji ir pati žino-juk ir sekdavau paskui, kad tik nuo kibiro viršaus ją graibyčiau. Ir niekas vėliau man nepasiūlė didesnio skanėsto: cukraus vata buvo panaši, bet šalta ir lipo prie lūpų kaip žliugė. O čia...Kvepia kažkuo-tikriausiai švelnia meile. Tada to nesupratau.
-Ani, nunešk ir mamai puoduką, kol neataušo.
Tokia ji buvo visiems. Visi vyriški ir moteriški darbai gulė ant Ievos pečių. "Vyriausiam ir sunkesnę naštą Dievulis parenka",-sakydavo kai kada mama, kurios senokai nėra prie mūsų...
O Ievos balsas ir dabar skamba, bet duslus, prikimęs.
Ko norėti, beveik visą amžių ji mane šaukė. Bėgau pas ją kaip pas savo antrąją mamą.
-Ani...
Kas? Gal vėl išvirto stiklinė, kurios ji jau nebemato?Išsiliejo vanduo...

Sapnas

Gal realybė sapnuose,
Jeigu taip dažnai lanko;
Gal perspėjimas draugo
Iš anapus, nebūties-
Jei ir šunelis tik sapne pasako,
Kur jis dabar,
Ar dar yra sutikt vilties...
Pasidžiaugiau tada,
Kad jis sugrįžo;
Nepasakysiu, kiek yra prasmės,
Tiktai žiūrėjau,
Koks sulysęs
Ir sužalotas-taip maža laimės,
Kad jisai mano rankas palaižė...
Lyg antrąkart norėtų
Gyvybės židinį paliest.
2009

Pasakos motyvais

Turėjo tėvas sūnus tris,
Užaugo tiesūs kaip medeliai-
Jėgas beliko išbandyti jiems,
Kokie keliai arčiau širdelės...
Išleido visus tris toliau,
Kad vėl sugrįžtų į gimtąją šalelę,
Apjuosė juostą-dėl vilties
Ir nosinę, kad nusišluostytų,
Kai prakaitas čiurkšlėm srovena.
Vyriausias metė burtą-
Ėjo, kur šviesa tarsi šauklys
Nušviečia paruoštą jau kelią,
O vidurinis pasirinko mėnesėlį-
Pilnatis žėruoja jam gražiau,
Negu dienos saulelė...
Jauniausiam rūpi išbandyti,
Ir ką naktis prieš dieną padaryti gali.
Kada aušra saulėteky nušvis,
Užriš jis nuotakai savo skarelę.
Praėjo metai, visi trys atrado
Atskirai kiekvienas savo dalią,
Tik tėvas negirdėjo, nes laikas-
Tas gudrus laiškanešys
Pas juos gerokai pavėlavo...
Dabar jau niekas nesakys,
Kad laukė nesulaukė- kiekvienam dalelė
Išbūrė lemtį, susiėjo visi trys,
Pas tėvą, kai nubiro atskirai
Gelsva lyg gintaras žemelė.
2009

Gerosios žinutės

Gerosios žinios-
Lyg pirmo pasimatymo laiškelis -
Jos skrenda su baltojo balandžio
Snapelyje parneštu lapu.
Kaip spurda nuolanki širdis,
Kuri taip džiaugtis gali,
Kai gerąją žinutę į rankas imi...
Labiausiai nerimas aplanko,
Kai gauni voką, ant kurio dėmė-
Ir dega skruostai, virpa rankos,
Nes jau žinai, nelaimė taip arti...
Kiekvieną rytą norisi
Gerų, linksmų žinučių,
Bet kitos tegu lieka gan toli...
Juk pasakose gali tamsių ir nebūti,
Kurios nulenkia mums pečius
Ir raukšles gilina lūpų kampučiuose.
Gerųjų gali ir nelikt...
2009

Be darnos

Pasvirę medžiai-vis į saulę
Ir tarsi prašo šilumos.
Ne, juk ir žiemą per šalčius,
Iškenčia sniego pūgą-
Gal reikia tik šviesos?..
Baisiausia, kai įsibrenda į liūną,
Paplauna drumzlės šaldančios šaknis.
Ir pamatai, kad lapai krenta
Ir liemuo sudžiūva,
Nors dar ruduo labai toli...
Bet sako, medžiai ir žolė
Tik naktį auga-be šviesos.
Tai ko tada visi į saulę žiūri?
Turbūt taip tarp visų-
Chaosas, kai nėra darnos.
2009

Pirmoji snaigė

Pirmoji snaigė
Lyg paklydęs pienės pūkas
Pasisukiojo patvoriais
Ir kiemo vidury
Baltąjį ratą prieš akis apsukus
Ant delno nusileido-
Kaip gerai,
Juk niekur nebeskris.
Taip netikėta,
Gal žiema užklupo?..
Pirmosios snaigės-
Tik pora balandžių,
Sklandančių aukštai.
Pasižiūriu į ranką-
Jau ištirpo, tik lašiukas
Taip spindi saulėje.
Jos spindulį regėsiu
Net ir žiemą...
Baltajam patale
Jų bus lyg šypsenėlių-
Daug ir švies
Po kojomis, žemai.
2009

Kerštas

Labai baisus žmogus,
Kai protą jo užtemdo kerštas
Dėl nuoskaudos ar žodžio
Ir neberanda išeities;
Tik prigimtinis jausmas-
Pulti ir rankas sau susiteršti,
Į purvą atsakyti tuo pačiu
Ir smogti iš peties.
Bijau ir maišto, kuris griauna,
Nesukuria geresnių pamatų-
Tik vėl nuo nulio keliasi iš naujo,
Istorija taip sukasi ratu...
Tik šviesoje subliūkšta
Veidmainystė, melas;
Tada užmiršta kerštą
Kaip tamsos nasrus.
Tik nemanykime, kad pasiklydę
Tarp aistrų ir keršto,
Vėl susikursime gražius namus.
2009

Gyvybės aukuras

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/self.aspx/.Public/2009%20ruduo/Jau%20spalis/Picture%20083.jpg
Kada širdis nerimsta,
Vėl skubu tarsi prie aukuro,
Kur visad šviečia
Visai nesaugoma ugnis.
Prie palikto akmens
Ranka tik prisiliesiu
Ir medžiai milžinai
Tarsi prieš šimtą metų sušlamės...
Kai saulė pro šakas
Rausvus lapus apšviečia,
Dangaus fone suvirpa lyg žvaigždė.
Dabar diena, ugniakurui žibėti
Gal per anksti?..
Gamtos vienybės akys ieško,
Tiktai joje gyvybės aukurą randi.
Uždegė laužą rudeninis vėjas-
Migla nubrido per pačias šaknis.
Tau smilkalų nuo kelmo,
Nors ir nepašventintų, paėmus
Parnešiu- meilės aukurą apšvies.
2009

Skuba...

Ruduo lyg tingus katinas
Palaižo skruostą
Ir slepiasi po vakaro
Ankstyva sutema;
Tuščius lizdus palikę žiemai
Į kitus kraštus išskrido paukščiai...
Gal užpustytų niekas nesuras?
Sausuoliai židinį sušildo,
Drugelis skrenda, gimęs po žieve.
Kokia didžiulė gyvasties pagunda-
Anksčiau, nei reikia,
Savąjį gimtadienį atšvęs...
Bet greitai tupiasi pailsęs-
Be reikalo tokia skuba.
Kol motina gamta tavęs nešaukia,
Nepasidžiaugsi ir nauja diena.
O lekiam, skubiname laiką;
Nesulaikysim, neaplenksim-
Jis net ir po mūsų savo būtį švęs.
2009

Tik žmonės

Susimąstau, kodėl turiu tylėti,
Kai byra žodžiai svetimi
Ir be prasmės.
O dėl šventos ramybės
Visa ko turiu atsižadėti-
Gyvenimas apkarsta
Be savo minties.
Todėl ir Hamletas ilgai
Vis narpliojo problemą-
Gyvybės ir mirties,
O rado tiktai keršto būdą
Ir žūsta dvikovoje dažniausiai
Nekalti, ne tie...
Taip niekas nepasikeitė-
Tiktai laikai ir rūbai,
Kuriuos dėvėdavo ir skalbdavo kiti,
Nusinešiojo ir nubluko,
Į sąšlavyną buvo išmesti.
Bet prigimtis ir žodžiai pasiliko-
Dažniausiai esame pavydūs ir pikti.
Atsiremiu tada žodį- knygą,
Amžių išbandytą plunksną,
Ir ieškau dar gyvenimo prasmės.
2009

Pirmas sniegas

Mergaitės,
Bėkime į kiemą!
Pirmasis sniegas-
Prauskim veidelius.
Nuo seno
Mūsų paprotys-
Šitaip pasveikinti
Baltąją žiemą,
Nors nežinia,
Kada jinai
Tikrai apsilankys...
O tiems, kurie nematė,
Kokios mūsų šaltos žiemos,
Kai snaigių spiečių
Gainioja šiaurys,
Siunčiu saujelę
Balto pirmo sniego-
Gal pažiūrėję prasitrins akis,
Geriau matys?..
2009

Tik Nobelio premijos pamoka

Skiriu savo "vaikams" - mokiniams
Ruošiuosi pamokoms kas dieną.
Kaip ir prieš daug metų
Rašiniui "Nobelio premija"-
Vienintelė šių metų pamoka,
O ši tema man ir dabar šventa...
Mano "vaikai" sėdėjo grupėmis,
Dabar - po vieną, jau rašo,
Ką po 20 metų švęs...
Gyvenimas lyg siūlo kamuolys -
Reikia išnarplioti mintis po vieną,
Kad ateičiai dar pasiliktų kas...
O siūlai kartais ir susimezga,
Kaip likimas mūsų jau ne vieno
Ir rašinys ant stalo- nebe tas...
Išmokot pamoką, kaip reiks atverti
Visą savo sielą, kad atminty išliktų
Premija - tai Jūsų rankomis
Sušildyta improvizacija gera.
Mes esame - tik Lietuvos,
Kurios ir vardo nežinojo Nobelis,-
Mažos tautos atstovai,
Nežinomi po vieną...
Bet jau šiandieną
Šis jūsų bendras triūsas
Galėtų būti ir gyvenimo tiesa -

Nobelio premijos tikrai verta.
2009

Tik žemei ačiū

Vis laukiu,
Kada rytas ims šypsotis.
Apsižvalgau,
Ir vėl apniukusi diena.
Nepamatau,
Kaip debesys migloti
Užmiega,
O naktis tokia ilga...
Kai nežinau,
Kada jie būna balti ir garbanoti,
Bučiuojasi,
Supynę savo galvas ir kasas.
Palauksiu,
Duoklę saulei atiduosiu-
Gal šventvagiška
Ši mano neįprasta visiems malda.
Atleiskit man,
Kad žemei "ačiū" šimtą kartų pakartosiu.
Liūdžiu,
Kada jos šypsnio nematau-
Jinai tokia gera.
2009

Motinos malda

O, mano užtarėjau ir sūnau...
Ir kaip kitaip dar galima
Iš sielos atsidusti,
Kada rankas maldos ekstazėje
Sau prie krūtinės vakare glaudžiau.
Be jos šiame gyvenime
Dažnai galiu palūžti,
Atsisakyčiau kelio,
Kuriuo reikia eiti vis toliau.
Kai nakčiai glostau
Ir pakedenu lengvutę pagalvėlę,
Atrodo, galvą tau liečiau.
Tai kas, kad vilgo ją
Žibėdama rasa ir mėnesiena
Išbudina nakties šešėlį...
Dėl jo nukrito mano ašarėlė-
Į kitą dienos taką nuriedėjo,
Kad ryto maldą sukalbėčiau
Dėl tavęs ramiau...
Nesistebėk, aš-motina, sūnau.
2009

Be ženklo

Prie didelių kelių ir autostradų
Atitvarai ir dar kiti ženklai,
Bet daug yra tokių,
Kelių taisyklėse nepažymėtų,
Ko reikia saugotis labai...
Pakelėse juk stovi lyg paradas
Savo įprastoje vietoje
Didžiuliai medžiai,
Pasodinti gan seniai;
Dažniausiai šaką jiems nulaužia
Audras sukėlę vėjai, perskelia žaibai.
Toliau nenugalėti, jei išliko, auga,
Atlupinėtą žievę užtaisai-
Juk neturiu dėl ko prašyti keršto,
Nes tikro priešo nematai...
Užgriūva tik nelaimėlis,
Jei jį visai nulaužia.
Tokia gyvenimo klaida, sakai?
2009

Juodraščiai

Prasideda diena skubotai-
Nuo rašomojo stalo
Juodraščius renku.
Dažnai suplėšau visai nerūšiuotus,
Nes, kas praėjo, nesvarbu...
Dažniausiai popierius eiliuotas
Paruošiamas iš anksto
Susigulėjusių minčių kertėj
Ir pinasi girdėtos pasakos
Istorinė tiesa, nors ir patikrinta,
Labai pakitusi, išblėsus,
Sugrįžta į dienoraštį
Kaip dabarties didžioji pasekmė.
Didžiausias amžiaus kirminas
Kūrėjo sielą gremžia-ėda,
Jeigu nematoma geroji išeitis.
Visų toksai gyvenimas-
Nenuoramų ir nepasėdų...
Kitaip nebūtų juodraščių prasmės.
2009

Visas spalvas jau surinkau

Po Tavo kojom
Tarsi rankšluostį paklojau,
Kur saulės takas ryškina
Šešėlius ir gelsvais dažais
Nupiešia kelią į rytojų,
Kuriuo ir Tavo ilgesys pareis...
Pakelsiu tostą atsistojus
Už Tavo spindesį
Tyrų akių gelmės.
Ko labai laukiu,
Visada pasikartoja,
Pražysta lyg pavasarį
Balta gėlė...
Kitas spalvas vėliau
Į vieną puokštę skinsiu.
Tik nesakyk, nelaukiau-
Visą vasarą rinkau.
Dabar ruduo
Ir Tavo kaklą apkabinsiu,
Nušluostysiu ir dulkes,
Kurių kelyje šitiek prisirinko,
Kol ėjome vienas prie kito
Saulėj žėrinčiu taku.

O gal paklydau ir nesutikau?..
2009

Tereikia šilumos

Kada sušąla kaip ledokšnis žodis,
Žinau, nedaug ir reikia- šilumos,
Kad vėl dienos daigai vienodai
Pradėtų augti, bėgtų iš vagos...
Palaistau darbo prakaitu-
Druskos žiupsnelis byra;
Gal ne laiku pakėliau galvą
Nuo neišbaigtos rudens dienos-
Dar žiedelius sukrovęs pašalėj jurginas
Žada žydėti, jei nebus šalnos...

Žaliuoja klevo lapas,

Jam šventadieniai kasdieną,

Jei šviečia saulė, laisto debesėlis,

Vis reikia augti ir negalima sustot...
Ne viską galima laiku ir darbu pamatuoti,
O kur dar šventės ir sekmadienio kerai?
Kaip stovi medžiai, rūbą pasikeitę-

Šventiškai apsvaigę...
Negreit į kasdieninius pakeis.
Ruduo ir man dar tostą šventinį suteikia-
Atšyla nuo langų rasos lašai
Ir krinta žodžiais nuoširdžiais.
2009

Įspūdinga sukaktis

Skiriu seseriai Verutei 90 metų gimtadieniui

Gimtadieniai labai jau ne vienodi.
Kai iki dvidešimt,
Dar lauki vis naujų,
Po to net pradedi jau abejoti-
Negi toks mano laikas iš tiesų...
Prie penkiasdešimt
Norisi dažniau sustoti,
Kad laikrodžio rodyklės
Suktųsi lėčiau,
O šešiasdešimtmečio žingsniai
Patys ima stoti-
Lyg nuovargio
Jau kojose žymė...
O ką galiu tau pasakyti,
Kai devyniasdešimt už pečių,
Sunku nuo lovos atsistoti
Ir mintys sukasi
Vis tuo pačiu ratu-
Kas buvo kažkada...
Vis tiek juk gera pagalvoti,
Kad šitiek akys matė visko-
Gėrio ir vargų tada.
2009

Vietiniai keliai

Kreivi keliai,
Kurių niekas netiesia,
Tik retsykiais važiuoja
Šienauti ar kitokiais reikalais;
Galbūt prieš kalną vadeliojant
Neklauso ir arkliai?..
Jie žino visada savo jėgas ir ritmą-
Kai į pakalnę bilda ratai,
Kaip smagiai sukas stipinai.
Tai mirga žolėje palikdama vėžes
Nuo kalno spindinti saulutė
Ir dar paskubina,
Kai visada pasiutpolkę šoka
Ir pasiviję skrenda, zyzia
Mašalų, gylių būriai...
Tik mums atrodo gražūs
Iš toli pasižiūrėti-
Kreivai pravažinėti
Vietiniai keliai.
2009

Vasaros vainikas

Erškėtrožių žiedynai
Ir šiltas pietų vėjas-
Tai vasaros gražios pradžia...
Kiek daug kvapų
Išsklaido panėšėjęs.
Per kalnelius sugrįžta
Tiktai rudenėjant,
Kada erškėtrožė raudoną uogą
Tarsi širdį danguje iškėlė,
Parodo, ką lig šiol suspėjo-
Vaisinga buvo vasaros dienų
Saulutės šiluma...
Gamtos darbai tik prasidėjo-
Dabar vėjelis, ką surinkęs, sėja,
Kad tęstųsi pavasarį
Erškėtrožių kvapnių nauja karta.
Į kasų pynę žiedlapių prikaišius vasarėlė
Tarsi jaunamartė bus apdainuota-
Mylima ir geidžiama.
2009

Rudens keliukai atsivėrė

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/self.aspx/.Public/2009%20ruduo/Jau%20spalis/DSCF1048.jpg
Miško keliukai
Rudenėjant atsivėrė
Ir geria saulės šviesą-
Lapų jau retai;
Net žolės išsisklaidė
Ir pakluso vėjui,
Kuris nebesilankė čia seniai...
Pasiganyti eina stirnos-
Jų ganyklos pamiškėje.
Dar netriukšmauja miškuose
Ir medkirčiai, nes laukia lapkričio šalnų,
Kai žemė sutvirtėja,- tada tik spragsi
Jaukių namų šiltučiai židiniai.
Dabar romantikai laikas atėjo,
Nes stypso šungrybių pulkai.
Miško keliukai man akis atvėrė-
Einu, kur šviečia saulės spinduliai.
2009

Metų laikai

Metų laikų kaita-
Tai saulės amžinasis takas,
Kur bėga, nesustoja spinduliai
Ir pakelia į dangų lyg plaštakę
Gyvybę-taip ir keičiasi gamta
Ir mūsų siekiai, ir darbai.
Metų laikus ne žemė surikiuoja-
Visatos esame vaikai...
Galbūt Dievybę iš aukštai
Pamatome čia pat, po kojom,
Kai keičiasi metų laikai.
Su saule vis pirmyn žingsniuojam,
Sumindome gal šungrybius dažnai-
Kiekvienas turi savo vietą
Gyvybės amžinam rate,
Jei nekelia kitiems pavojaus.
Juk nežinotume, kad keičiasi laikai...
2009

Bendra netektis

Gimtoji žemė-kūdikio lopšys;
Prie saulės glaudžiasi, kai lietūs prausia.
Ir nusišluosto, išdžiovina veidą,
Kad nematytų ašarų vaikai-
Vienintelė viltis.
Gyvybę saugo, kai naktis
Ją pasiglemžti bando.
Dainuojanti lopšinę net tada,
Kai vėjas neša iš gimtų namų
Jos kūrinius, toli išbarsto.
Ir glaudžiasi galvelės
Nuskriaustųjų, artimų-
Nėra paruošto išankstinio karsto...
Gal skauda širdį
Dėl skriaudos ir netekčių,
Kai virpa net kalnagūbriai
Uolų kietų ir liejasi lava
Atauštanti-net savimi sutvarsto.
Gyvename ir tęsiame gyvybę
Lyg tūkstančiai žemės vaikų...
Drauge iškenčiame ir Žemės-Motinos
Didžiulę kančią.
2009

Šviesoje

Taip noriu dar matyti saulę-

Jos spindulių rate

Bučiuojasi net liepos ir beržai,

O paprastas mano pasaulis

Sudūžta gan dažnai...

Ir šypseną veide užgožia

Senatvės raukšlėmis išmarginti

Jau lūpų pakraščiai.

Bet kaip norėčiau saulėje,

Nors žalią klevo lapą pabučiuoti,

Gal jis man leis?..

Ir voras-tamsos simbolis

Taip nori šviesoje tūnoti,

O gal muselė ims ir nusileis.

Bobų vasaros giesmė

Po atšiauraus lietaus,
Rudens baltų šalnų
Ir pievų rūko nuostabaus
Prašvito saulė akinamu skaistumu;
Gal "Bobų vasara" dabar ateis?..
Ne šventinė diena-
Nėra raudonų paraščių,
Bet klevą margina rausvai.
Nusimetu net švarką nuo pečių,
Žiūriu, kaip šoka mašalai.
O ir kamanė dar nemiega;
Stebim ją abu džiugiai-
Juk šiluma dar į krūtinę
Džiugesio strėles įsmeigs...
Virpės širdis lyg girdoma
Pirmosios meilės pažadų.
Gal netikėsiu, bet kokia svaigi
Ir bobų vasaros giesmė...
2009

Laimingo kelio

Išėjo pėsčiomis į platų ežerą
Šeima-šeši gulbiukai.
Juos vedė tėtis ir mama-
Dar nesubrendo patys spręsti,
Kur jiems būti
Ir be sparnų kol kas...
Gimtinės tvenkinys
Kažkur toli sapnuosis,
Kaip juos mylėjo-
Lesindavo duona kažkada.
Ar jie sugrįš visi,
Kada upokšniai vėl skambės,
Kur oš parimę gluosniai
Nauja paukščių kalba?..
Dabar baltieji debesėliai nardo-
Kaip atmintis, kaip vasaros diena.
Atrodo, plaukia baltos gulbės,
O iš paskos gulbiukai-
Debesėliuose graži šeima.
2009

Priedermė

Prie eglių glaudžiasi asiūkliai-
Tokie panašūs vienas su kitu,
Turbūt apgauna svetimšalį,
Kad kas netyčia neužkluptų,
Kada esi bejėgis, vienišas
Ir neapsaugotas nuo negandų ir nesėkmių...
Gamtos ženklai-
Tai santarvė ir supratimas,
Kada kaimynai sutaria
Ir prisiderina dažniausiai
Vieni prie kitų.
O kaip kitaip sukurtų priedermę,
Savo kartos didžiulį palikimą,
Jei ne darna ir šiluma širdžių.
Iš kur tada karai
Ir atskirtis žmonių?..
2009

Ko maža nesiklausiau...

Mažai žiedų-visi jau nužydėjo,
Dar nusiskyniau nuo dangaus
Mažytį saulės spindulėlį-
Pro langą švietė ir pasigavau...
Prie rudens stalo atsisėdau,
Ilgai apie visus mąsčiau.
Užsikemšu ausis, kad netrukdytų,
Nesigirdėtų, kaip pravirkdo vėjas
Įsiūbuotus pakelės medžius;
Maniau, kad bus geriau...apsigavau.
Siūbuoja eglė-jos viršūnę mėto,
Jei negirdžiu jos aimanų,-matau.
Papasakočiau daug legendų
Apie išdidų medį, visų vėjų nugenėtą,
Tik gaila, kad maža jų neklausiau...
Nešu tik rudenėjant paskutinį bučinį-
Ant delno saulės šiltą žiedą...
Deja, kur jis nuskrido, nematau.
2009

Mokytojo diena-šventė visiems

Šią dieną vėl miniu mokyklą,
Kaip mokslo šventovę.
Kasdien prie klasės durų
Mokytojai laukia savo mokinių
Ir šypsosi, atsako į pasveikinimą,
"Jūsų pasiilgau" žodžio nesidrovi,
Paglosto galvas, išskaito nerimą
Ir rūpesčius tik iš akių.
Nėra kada, kai laikas už šių durų stovi-
Tokia trumputė pamoka gyvenimo tiesų...
O kiek širdelių žingeidžių
Ir klausimai, kuriems atsakymai
Skirtingi, gal girdėti-nenuobodūs,-
Tarsi savos šeimos tikrų vaikų.
Ir mokytojai, kurių darbas-
Pašaukimas, mokykla-tvirtovė
Iš klasės nešasi didžiulį lobį,
Gražiausią gėlę iš visų-
Mintis dar augančių žmonių...
O šiandien Jums jas grąžinu.
2009

Sausuolių laužai

Senyvi medžiai miško vidury
Nekliūva-po kiek metų patys virsta
Ir negenėtos šakos sminga iš aukštai.
O, jau mačiau, kaip jie palinksta,
Girdėjau bildesį ir aimanas dažnai...
Stebėdavau, kaip jų kamienai plinka
Ir be žievės boluoja dar ilgai.
Lietus per liemenį nubyra, žemėje ištirpsta.
Girdėjau šaukiančius iš skausmo,
Kai pilnos akys nerimo,
Aplinkui nesidairo, nes akli visai...
Prikaustytiems prie žemės,
Kai nebegali patys atsistoti,
Pavieniui kuriami laužai...
O iki tol senoliai laukia, stovi,
Kad juos greičiau pakviestų į tenai.
Ir žyra kibirkštys į naują plyną plotą-
Tai žybsi atmintis, bet neilgai.
Visų tokia lemtis-
Kalbėti tik nedrįstam apie tai.
2009

Diena-tai vėjo gūsis

Pasiklausau, kaip vėjas ūžia.
Gal neša lietų-nematau bangos,
Tik debesų fone juoduoja, lyja.
Kada gi saulė išsišvies?
Nuo smarkaus gūsio
Ugningi pakraščiai pakyla,
Kažkur vis lekia-greit išblės...
Taip ir gyvenimo verpetuose
Jaučiuosi tarsi nesuvokiamoje
Žemės ir dangaus stichijoje.
Ir lekia dienos, kiek sudyla
Vis prisiliesdamos prie praeities.
Ir veidrodžio antrojo vaizdo-
Dabarties ir ateities.
2009

Loterija gimimo dienai

Žaidžiu loteriją dažnai-
Ir per šventes, gimimo dieną.
Manau, atneš lyg ant lėkštės,
Be jokio vargo, butą ar mašiną,-
Man tik vienai,- gerieji aitvarai.
Iškelčiau pokylį, kaip ir priklauso
Tokiai svarbiai ir džiaugsmingai dienai-
Šampanas lietųsi iš taurių,
Ant stalo kalakutas prie gėlės
Ir vaisių natiurmortas-
Visi rinktiniai, ne iš parduotuvės,
O užsakyti tik iš tolimos šalies.
Svečių sukviesčiau visą būrį,
Vaišinčiau šunį, alkanas kates
Ir paukštelius, kurie pavydžiai žiūri
Kol kas pro langą-atsitūptų ant peties.
Tai progai pasodinčiau medį-
Tik ąžuolą, kaip daro vyrai
Iš tikrai kilmingos giminės.
Tegu visi kaimynai pasižiūri,
Kaip gilės auga ant kalnelio-
Visi man laimės pavydės.
Kol kas einu į parduotuvę-
Kulšelę "broilerio"sau nupirkau.
Gal jis garbingos praeities?
2009

Iki saulėlydžio

Kažko nesupratau-painus pasaulis.
Ir gėrio daug jame, ir negandų juodų.
Pasislepiu po šypsena-gerumo kauke
Ir nepastebima visiems lieku...

Vis peršasi mintis, kad nepasieksiu saulės,
Nedaug beliko man giedrėjančių dienų;
Jau nebijau nakties-juodosios kaukės,
Tik ramų miegą, tylą ten randu.

Daug daug takelių žemėje išsišakoja
Iš vieškelių, plačių, tiesių kelių.
Ne visada pasirenku, kuriuo visi žingsniuoja-
Labai ilgiuosi dar savų...

Žinojimas skatiko net nevertas-
Pakrikštyta aušros ir saulės spindulių.
Matau tik vieną kelią-ten manęs dar laukia.
Nedrąsiai, bet iki saulėlydžio suspėti dar žadu.
2009

Dėkoju visada už ją

Motinos akys
Kasdieną mato saulę,
Kai žiūri kūdikis
Su šypsena giedria.
Kai prisiglaudžia prie širdies
Ir apkabina kaklą,
Lyg angelas aplanko,
Kai švelniai ištaria:"Mama."
Kas gali būti nuostabiau,
Kada esi saugus
Ir nebijai klajonių,
Kada sutinka ir išlydi
Gyvenimo keliu
Pasiaukojanti akių šviesa...
Nuo pirmo paslaptingo žingsnio
Iki kitos kartos prie tavo kojų
Ateina jų keliai
Tarsi iš saulės rato
Su nesibaigiančia aušra.
Dėkoju, mama, ir už ją.
2009

Sėkmė

Aš niekada sėkme
Nei laime netikėjau,
Tiktai kitiems
Linkėdavau iš pareigos.
Tokia slidi jinai,-
Tarsi ant ledo pučiant vėjui-
Kabinuosi, slidinėju,
Prisiliečiu dažnai
Ir už spyglių tvoros...
Nežinomybė gaubia
Naktį, trumpą dieną,
Kada pakyla žvilgsnis
Prie jūrą virkdančios bangos.
Atoslūgis nusineša
Ir laimę, sėkmę-
Taip nuolat bėgu iš paskos;
Vejuosi ir iš savęs juokiuos.
2009

Asmenybės problema

Tik paukštis gali
Pasirinkti naują būstą
Arba sugrįžti prie senų,
O žmogui lemia
Įvairiausios aplinkybės,
Kol netikėtai surandi-
Dažnai grįžti prie atrastų,
Senų kaip pasaka tiesų.
Ir kiekvienoj anketoje
Paklausia, kiek tau metų,
Kur gyveni, kokios tautybės
Ar ištekėjusi ir kiek turi vaikų...
Taip nedvejodami dažnai
Susiburia į žinomas religijas,
Draugijas, partijas...
Tai kur tada ta asmenybė,
Jeigu priklausomas esi
Nuo daugelio sričių?
O paslaptinga tapusi Madona,
Paslėpusi po šypsena daug paslapčių.
Ir jai norėtų po tiek amžių
Nurengti rūbą-vienintelę metaforą,
Didžiausią asmenybės lobį,
Išnarstytų po siūlą,
Jeigu nebūtų virtusi
Paveikslu nemariu.
2009

Grūdiniai obuoliai

http://lt.netlog.com/onabaliukiene/blog

Kelionės ilgesys

Ilgiuosi vasaros rytų,
Kai rasa spindi saulėje
Ir į takelį vėsų šaukia.
Prisėdu įdienojus
Po medžiu-pavėsio laukiu.
Ilgiuosi vasaros dienų,
Kai ima sirpti žemuogės,
Lakštingalos daina pašaukia.
Tada ir į kelionę eiti išdrįstu-
Į delną spindulius braukiu,
Barstau dienas palaukėj.
Ilgiuosi vasaros naktų,
Kada žiogai pievelėje dar laukia
Ir skamba šaltinėliuose vanduo,
Kada mano daina svajonėse
Su rūpesčiais nuplaukia...
Dabar ruduo-vis tiek einu,
Kur klevas, drebulės jau rausta,
Kad pasakyčiau tau,
Kaip čia gražu-
Išeik į mūsų bendrą lauką.
2009

Komentarai- dabar...

Skaitydama senovines pjeses
Žaviuosi juokdariu ir klounais.
Atrodo, vaikšto sau
Karalių rūmuose
Po spindinčias menes
Ir žarsto humorą ir replikas,-
Tarsi jis būtų pats valdovas,-
Jo lūpomis pasakoma
Visiems nepatogi tiesa.
O žodžiai lyg balandžiai
Tupiasi ant pilies stogo,
Pakliūva į istorijas,
Tikras ir netikras,
Paskui pavirsta jau
Į amžiną folklorą-
Aukso fondą-lobį,
Kurį kartoja žmonija visa.
Už nugaros karaliui
Metraštininkas stovi,
Bet šis gudresnis-
Visad lieka tamsoje...
Jeigu linčiuos,-tai juokdarį,-
Piktas valdovas
Už negerai įvertintas žinias...
O komentarai kam-dabar?
Gal juokdariui tiktai patogūs.
2009

Supurtė šaltis

Pasibaigė saulės dosnumas.
Ir taip pasidžiaugėm ilgai-
Žalia spalva šlamėjo krūmai,
Visi galiūnai ąžuolai...
Atvertą langą dabar siaučia pūgos,
O taip norėtųsi saulutę įsileist.
Gerai, kuris prie žemės glaustosi,
Dar nepražuvęs-rausvėja tik stiebai.
Šalna pakanda mažąjį pirmiausiai-
Kas jį, be užnugario, vėtroje priglaus?..
Juk šaltis niekada neklausia,
Kam reikalingas senas-
Bus visaip gerai.
2009

Rudens spalva

Kokia gražuolė drebulėlė,
Rudenio sulaukus.
Kokių spalvų jos lapai-
Kaip jaunamartės plaukai.
Ir spindi saulėje-
Žėruoja net visa palaukė;
Gražiausi briliantai
Neprilygsta jai.
Nedaug jai metų,
Bet juk niekas ir neklausia-
Mergaitė visada graži...
Nerūpestingas vėjas
Bėgdamas pašiaušia,
Nedrįsta pasipiršti,
Nes supranta-per jauna esi.
Nusišypsau, dar nežinau,
Kokia spalva gražiausia.
O gal balta, kaip mano?..
Daug patirties ir išdidi.
2009

Užeik

http://lt.netlog.com/onabaliukiene/blog/blogid=55460
Lietaus lašai lyg muzika bildena
Į langą pirštais-šaltais ir šlapiais.
Naktibalda vadinčiau, jei nuo seno
Nebūčiau pratusi klausytis
Šios monotoniškos dainos dažnai...
O, ašaros tamsoj srovena,
Nuplauna skausmą nuo širdies lėtai;
Pati nebūčiau net pakėlus rankos,
Kol nežinočiau, kaip jie skamba vakarais.
Nemoku skambinti tauriąja arfa
Ir nei kitokiais muzikos garsais
Nepakerėsiu aš tavęs, kada aplankęs
Į langą pasibelsi-tik visada prašau, užeik.

Meilės pamoka

Susiglaudė kaip maldai
Medžių rankos,
Viršūnėmis nubėgo
Žodžiai padrikai...
O gal tik vėjas
Ūždamas aplankė
Ir skambino lapus,-
Tarsi girdėjosi
Bažnyčioje varpai.
Pamiškėje liekniausias-
Beržas- baltas baltas...
Joks kitas su juo nesilygina-
Tik drebulė prie jo dažnai.
Ir jųdviejų draugystė-
Meilės pamoka net čia, palaukėj,
Kai plaikstosi skarelėmis
Nesurišti plaukai.
Jo garbanas šukuoja,
Lietus nuolat prausia-
Tu man baltuoju beržu
Visada likai.
2009

Žemės įsčios

Skiriu nuo potvynių ir žemės drebėjimų nukentėjusiems-užuojauta.

Alsuoja Žemė ir jos įsčios-
Lyg veržiasi iš vidurių kančia.
Nurimsta kiek trumpam
Ir vėl pluta suplyšta,
Nusineša į nežinią gyvybę,
Kurią pati sukūrė, ir išnyksta...
Kam reikalinga ši kaita?
Kai sako, vaiko ašara-
Didžiausia netektis, neklysta,-
Visi mes esame ir JOS vaikai.
Bet kas padės iškęst didžiulę
Netekties, nelaimės rykštę,
Kai taip beviltiškai pražūsta
Artimieji ir draugai?
2009

Gyvas...

Žaliuojantis miškų masyvas
Pridengia horizontą taip toli.
Peizažas -ant kalnelių,
Kiek arčiau,-pušaitės tarsi gyvos,
Išskėtusios rankas
Pasveikina ir savo brolius...
Jos matomos, ir tai gerai.
Gali pasiekti mišką, ir jis gyvas-
Pakrūmes šildo susiraizgę apyniai.
Koks metų laikas būtų-
Visada pasaulis gyvas,
Nors šią sekundę žūsta
Žemėje šimtų šimtai...
2009