Žiūriu rytais į dangų –
Saulė kyla,
Raudoniu svyla debesų kraštai,
O žemė ašaroja,
Krenta nuo žiedelių
Dideli rasos lašai
Ir greitai išgaruoja,
Kaip mūsų atminty
Pažįstamų žmonių veidai…
Saulė aukščiau pakyla –
Netgi debesėlis
Vietą jai užleis,
Nukris į žemę dideliais
Lietaus lašais,
Žiedeliai išsiskleis, –
Jie nepamiršta savo sesių, brolių,
Pražysta tuo pačiu metu
Ir tokios pat spalvos ...
Ar lieka tokie patys
Ir lašai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą