Mūsų gyvenimas – būties dalelė,
Kiek skyrė mums jėgų,
Tol skinamės į laimę kelią,
Paskui nuvystame,
Kaip vasaros gėlė…
Ruduo ateina pamažėle,
Pabarsto geltą smėlį ant takų,
Paguldo lapą, o šalia – ir gėlę,
Pluoštą baltų plaukų…
Į dangų ir į žemę –
Vienas kalias,
Būtis – pastovus matas, –
Jis – tik miražas,
Ant žiedų pamatomas,
Ir turime visi...
Einame prie tos ribos,
Tarsi į pirmą pasimatymą,
Amžiams susitikti ir nebesiskirti…
Oi, neišeik anksti.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą