Kas lemta iš dangaus,
Pats negali atimti ar pridėti,
O žemė – draugas,
Kaip ir mes čia – laikini,
Tada ir sužinai,
Kaip reik visus mylėti,
Atleisti sau – kitiems,
Jei buvo kas ne taip – neapgalvota,
Po kurio laiko
Žodžiai tampa svetimi…
Išsiskiria keliai – gali ir vėl sueiti,
Tik vienas kelias negrįžtamas –
Nei žeme,
Nei dangumi.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą