Kada augau, žaidžiau
Prie upelio švelniais akmenėliais –
Juos nugludino srovės,
Tyras ir gaivus vanduo,
Buvo slidūs pavasarį,
Rudeniop – apšerkšniję, –
Taip žinojau ir mėnesius,
Pastatydavau pylimus
Ir iširdavo pamažu…
Dabar žaidžia vaikaičiai
Su negyvomis kaladėlėmis,
Garvežiai ir mašinos,
Pastato pilis,
Byra nuo jų geltas smėlis
Ir netikras vanduo dubury…
Neparodysiu jiems akmenėlių, –
Gimtinės upelis – toli,
O amžių skaičiuoja,
Jei ne akmenys, tai kaladėlės,
Medžio šaknys vandens sūkury.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą