Kada einu pro darželius,
Prisimenu gimtinę:
Sesių išpuoselėtas lysves,
Rateliais susodintus gvazdikus,
Rūtas ir mėtas,
Šaltmėtes, pakvipusias
Prie kelio…
Mažai derlingos žemės
Prie mūsų namų, –
Brangus kiekvienas lopinėlis,
O piktžolės paskubina,
Sudygsta nesuvėlinusios…
Tėvelio darbas – laukuose,
Bet vis aptverdavo darželį, –
Šeima – tai šluota
Iš surištų karklo vyčių,
Vanta – iš berželių sprogusių lapelių,
Kvepia ir sveikatą gerina,
Džiugina ir kelia…
Ir dabarties žmogui
Reikia pasimokyti darnos
Iš mūsų tėvelių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą