Greičiausiai pastebime
Prie gatvės krūmelius, –
Ne veltui juos sodina,
Mažus laisto, paskui karpo,
Kad neužstotų ir langų,
Palieka durims tarpą…
Kažkas už jų gyvena:
Dirba, vaikšto,
Vaikus augina, seną lanko,
Padeda pamiršti netektis,
Pamatyti saulės laiko lanką…
Bėga gyvenimas vienodai –
Gatvės grindinys tik pilkas,
Nors lietaus vis laistomas…
Nušluoja rytais pėdas,
Naujos įsispaudžia, –
Vaikštom.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą