Pažįstu žemę nuo tada,
Kada vaikščioti pradėjau
Po žalią pievą,
Pažinau ir šaltinėlį,
Kai per jį bridau,
Pažinau kalnelius,
Kai žiemą slidinėjau,
Paskui kopiau, kopiau…
Pažįstu žmones,
Su kuriais nors kartą pakalbėjau,
O ir dabar žinau,
Koks geras vardas duotas
Jiems tėvų,
Palaimintas dangaus.
Pažįstu meilę visuotinio kūrėjo,
Todėl neužminu nė skruzdėlės,
Nenuskinu gėlės,
Kurios nesodinau,
Nežeminu nė vieno,
Nors ir kitaip mąstau…
Ateina pažinimas
Iš žemės ir dangaus,
Mylėkime vieni kitus,
Prašau.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą