Gyvenimas – tai šventas raštas,
Rašai jį nuo pradžios
Ir ligi pabaigos,
Pradedi nuo pirmo žodžio,
O jis išauga ir į sakinį,
Kada padėsi tašką,
Ir šis daugiau nesikartos…
Pradėjau dieną – ji į vakarą,
Pradėjau žodį – jis iš sielos gilumos,
Kaip reiks pabaigti laišką,
Kad jis išliktų visados…
Gyvenimas – keliai,
Dar mūsų neišvaikščioti,
Ar susikibę rankomis nueisime,
Kur šniokščia bangos
Šventosios, Anykštos, –
Užtektų mažo upeliuko,
Kuris kartotų ir kartotų vardą
Dar kitoms kartoms...
Mes – gyvastis,
Kol rašome ir kalbame,
Bet dar tekės srovė net ir be mūsų,
Kaip gyvasis vanduo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą