Mačiau vaikus,
Lyg paukštelius,
Klajojančius po platųjį pasaulį,
Susukusius savo lizdus,
Pamėgusius kitus kraštus,
Kuriančius sau laimę...
Esu mama – pražilusi močiutė
Ne vien tiktai nuo saulės,
Mano pasaulyje – žaluma,
Rudenėjančių klevų raudonis,
Kitaip įsivaizduojama ir meilė...
Pasiimu du kaštonus
Rudus į delnus
Ir mankštinu pirštus,
Rašau jiems apie paliktus namus,
Atnaujintas gatves,
Gal ir sugrįš vaikaičiai,
Pasiilgę mūsų medžių.
Žmogaus kūnas –
Tik menka dalis,
Ji reikalinga vaikštant,
Kai kažką kuria,
Šaukia, klausia…
O po mirties, ką pasakys
Prie kapo susirinkę?
Vieniems jis buvo tėvas,
Geraširdis brolis,
Motina, dukra...
Kitus ir į istoriją įrašo,
Jie ir po žemėmis
Kelia aistras, –
Žmonijai reikia genijų,
Karžygių ir vėliavnešių, –
Visko neišvardinsiu…
Tada prisikelia ir siela,
Didžioji mūs dalis,
Ją iki kaulelių, būna, narsto, –
Vieniems – teisus,
Kiti iš jo vis pelnosi,
Treti nulenkia galvas
Iš pagarbos ar baimės…
Trejybėje mūsų paskirtis,
Anot, Knygų knygos,
Kada pakylame į dangų.
Užjaučiame mažus,
Slaugome, kai serga,
Atiduodame jiems savo
Gardžiausius kąsnelius
Ir stebime, kaip auga…
Užjaus jie mus,
Labai senus,
Kai akyse – siena balta,
Žalia pušis už lango,
Girdim svajonėse,
Kaip gieda paukštis šakose,
Upeliukas alma,
Malda pasiekia dangų…
Užjaučiu tuos, kurie jau –
Danguje,
Rojaus obuoliukus valgo…
Čia pat, tarp mūsų,
Yra pragaras ir rojus,
Kiekvieną dieną – skaistykla,
Jei tikime rytojumi,
Dangus – čia pat…
Kiekvieną dieną – vis ieškojimai,
Kas nepatirta,
Tas, rodosi, – saldu,
Daugiau mažiau – kasmet arčiau,
Šalia...
Visatos vandenynas – neapčiuopiamas,
Bejėgiai tai, kas buvo,
Pakartoti,
Atidedam rytojui,
Kažkas suras…
Vis einame, kitus rikiuojame,
Kalnas ir giliausia praraja
Mūsų sieloje – čia pat,
Atsiveria ir dangaus vartai,
Žingsniais dar nepamatuoti toliai,
Kitus pažįstame pagal save,
Įvertinsime laiką,
Kai susiliesim su žeme...
Kuris pirma?
Ona Baliukienė
Dirvone tarpsta po žole,
Pakelia galvas,
Kada šios palinksta,
Pakyla per šaknis,
Kamienus, paslėptus nuo saulės,
Į medžio šakas,
Plevena vėjuje, padegtos smilksta…
Samanos – žali ir balti patalai,
Grybų buveinės,
Renki į krepšį uogas atsiklaupęs,
Kelių visai neskauda…
Samanos – ant akmenų,
Primena apie save,
Raštais išsiraičiusios,
Jomis apauga mylimiems paminklai,
Skabai ir byra,
Kokie jausmai apninka,
Ar apkaišyti žvakę samana,
Nuo pažemės surinkus,
Kiek ilgai ir kasmet rymoti
Prie akmens palinkus.
Mažą daigelį nuskriaudė –
Visam gyvenimui prisimena,
Koks gilus paliko randas, –
Nuplėšta žievė nebekraujuoja,
Švyti iš toli,
Kamienas baltas...
Glostau, kalbinu,
O lietus pliaupia,
Varva per abu žandus, –
Negali apsiginti mažas –
Baltas baltas beržas.
Mes – moterys,
Nuo prigimties paskirtos
Vis kažką globoti –
Išsirinktą sau vyrą,
Paskui ir vaikus,
Užkurti rytais krosnį,
Pavalgydint visus,
Nutiesti stalą,
Indus surikiuoti,
Apklostyti nakčiai užmiegančius,
O pačios sėdamės
Prie lango –
Pasvajoti…
Nusileidžia saulė,
Nusišypso mėnuo,
Apšviečia rausvai debesėlio pakraščius,
O mums atrodo,
Kad tik to ir troškome,
Kai nebėra glamonių,
Bučinių…
Mes – moterys,
Nuo prigimties prisiimame naštą,
Nors sveria ji pečius,
Nedrįstame net sau prisipažinti,
Kad esame ir silpnos,
Prieš aistros nasrus…
Tebūnie taip toliau,
Kaip bus.
Nemiršta genijai, –
Jie keičia ateitį,
Kita ir dar kita karta
Juos gerbia, paminės,
Taps geresni, tobulesni...
Kas iš dangaus paskirta,
Tą ir sau pasiimsi, –
Lieka paveikslai ir muziejuose,
O muzika – širdy…
Žmogus – netobulas,
Ir dažnas klysta,
Paslysta per gyvenimą visi,
Kas dar savas klaidas supranta,
Palaimintas ir mintimi…
Nekelk galvos aukščiau,
Negu tau lemta,
Nukirs, kaip žolę pievoje,
Kaip ąžuolą miške.
