Nežinau – pravirkau,
Ar tik ašarą išpūtė vėjas,
Neatvėsusi skruostais riedėjo
Ir lig šiolei nesupratau,
Kodėl ašaras gainioja vėjas…
Prie gumbuotos obels palinkau, –
Aašaros skruostais riedėjo –
Dėl obels ir savęs,
Kad abi čia nugairintos vėjo
Stovėjome…
Ogi tik dėl pavasario šalto,
Kai sodai žydėjo,
Mūsų ašaros dvi nuriedėjo,
Neužmezgė ir obuoliai,
Nebuvo nei vėjo,
Senatvę regėjome.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą