Sunku dabar pasakyti, kas lėmė, kad tėvai nieko neišmesdavo, o padėdavo ant molinės pirkios lubų, užpiltų spaliais. Ten buvo radinių lobiai vaikui. Dažnai tėtis ir perdarydavo kažką tinkama ūkiui po kiek laiko. Iš žibalinės lempos gaubto, ilgai trindamas nupjovė virvele ploną dalį ir padarė dešroms kimšti įrankį, o aš ten radau kvepalų buteliuką, kokių dabar niekur nematau: mažas, plonu kakleliu, o taip gražiai stiklas išraižytas. Dar ir kamštelis stiklinis. Atkimšdavau ir pasklisdavo gėlių kvapas. Ir kaip išsilaikė per tiek metų, kol užaugau…
Dabar einu pro darželius, ypač vakarais, ir atrodo, kad grįžau į savo vaikystę: kvepia geltonos lelijos, nasturtos, rožės, rūtos, mėtos, net jų nepalietus.
Paaugusi radau, kaip kvepia vandens lelijos: vakare užsiskleidžia, o ryte vėl kvapu vilioja, turbūt juos taupo, kaip tame kvepalų buteliuke, uždariusios naktį. Iš geltonųjų nužydėjusių lelijų pasidarydavau panašius buteliukus, bandžiau sutrynusi gėles ir kvepalų pasidaryti, bet nepavyko, – kotelis greitai sudžiūdavo ir nesilaikydavo – netiko užkimšti.
Ne kartą ežero pakrantės smėlyje rasdavau gurgolus, panašius į stiklą. Kai nuplauni, nubarstai smėlį, pamatai įvairias figūras, tik vėliau supratau, kad ten buvo trenkta žaibo. O vaikai kartais sėdėdavome ir žiūrėdavome, kaip žaibuoja, mirties liežuviai krenta su dundesiu į vandenį visai šalia, vanduo kvepėjo ne lelijomis…Nepataikė ir nevirtau stiklo gabalėliu. Šiandien vėl viskas kvepia.
Iš kokių gėlių buvo pagaminti seniau kvepalai ir dabar tebėra mįsle...
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą