Mimozos

Tegu tenai – ne tėviškės vaizdai,

Tik vandenys – tie patys,

Krantus skalauja vilnys,

Prakalbindamos akmenis.

Atšokdami purslai

Rankas aptaško,

Kojos paskęsta smėlyje,

O mintys lekia

Net į kitą krantą,

Verčia molus…

Už vandenyno gyveni,

Kur baltus laivelius,

Kaip skiedras blaško,

Žuvėdrų skrydis – toks svaigus,

Kad kiltum su jomis

Ir plauktum net į kitą kraštą…

Matau tavo akis ir debesyje,

Laiminu lelijas prie kojų,

Kitaip jos žydi

Prie tavo krantų,

Kitaip jas pavadino žmonės.