Dainos aidai

Dar niekada nebuvau

Taip arti tavęs,

Nors rankų pirštai nepasiekia,

O mintys – vis šalia,

Lyg paukščiai danguje,

Pro debesėlį praskrenda

Sparnus išskleidę…

Žibutės nužydėjo

Ant kalnelių miškuose,

Užleido vietą plukėms, –

Niekada nebuvo toks pavasaris,

Kad nematyčiau geltonų purienų,

Balutėje akis nuplaučiau,

Greta žodį panardinčiau,

Meilės posmą kartu

Ten priglausčiau…

Dar niekada nebuvo

Mums taip ilgu

Dainų ir šilto žodžio,

Saulutės spindesio ant veido,

Kada prisėdi ant suolelio

Ir niekam nesakai,

Kad pasislinktų…

Ne svetimi mes esam jausmuose,

Savi gyvenimo verpetuose,

Maldoje ir meditacijoje

Pasinėrę minutėlei trumpai

Visada sustingstame.