Hamletas

Visada žmonija

Sprendė klausimą

„Būti ar nebūti,’’

Atitolinti meldė

Mirtį, ligas,

Į neapykantos pinkles,

Kad nepakliūtų,

Gyvenimą sveikintų

Su kiekviena diena.

Gyvybė – tik mirksnis,

Užgęsta aušra

Ir tenka patirti

Nakties tuštumą,

Kai užmiega net paukščiai,

Nutyla daina.

Siela šaukia: „Būti!’’, –

Kai žemė prityla,

Dangus į nebūtį veriasi,

Saulei vakarop pasislinkus,

Pasisuka laiko rodyklės

Ir galvoje…

Būti ilgiau,

Nors vieną sekundę,

Būti ir naktį,

Kol akmenys kalba

Savo amžiaus kalba.