Medžiai

Nenusakomas šis jaudinantis jausmas,

Kai klevai man atiduoda

Paimtą iš žemės savo kraują,

Paskui sprogsta pumpurai,

Geltonuoja šakos lapams

Dar neišsiskleidus,

Bitės dūzgesį girdžiu aukštai…

Oi, berželiai, jūs – balti beržai,

Prisiglaudžia prie tavęs mergelė,

Pasakojasi ir širdies atodūsius,

Glosto tau kasas

Balta rankele taip švelniai,

Tarsi gulbės plunksna,

Nuo labai seniai…

Mano medžiai – laimės ir paguodos

Žemėje artimieji,

Kai tėvų nėra seniai,

Pakeliu akis į žydrą mėlį,

Susijungia mintys su tavim,

Dangau.