Gražus
man šerkšnas
Ant
eglės spyglių
Ankstyvą
rudenį ir šaltą žiemą,
Kai
apšarmoja antakiai,
Plaukai
– ne dėl senatvės
Ir
dėl nemigos…
Gražus
man šerkšnas
Ant
pušies spyglių, –
Jie
ilgesni už spindulį
Ant
lango žiemą,
Prie
tulpių rateliu
Mažytės
snaigės šokiui susibėga,
O aš
sukuosi ir šaukiu
Pavasarį
šerkšnotą,
Nes
širdyje – dar ne žiema,
Tamsi
šukuosena vis puošia,
Laukia
skrydžiai…
Gražus
man šerkšnas
Ant
sodo tvorų,
Kurias
tėvelis tvėrė,
Šerkšnoti
ūsai primena miškus,
Kur
šerkšnas laikosi ilgai
Netgi
ant karklų, uosių…
Gražus
man šerkšnas ant beržų,
Kai
sulą leidžia brolis atsilošęs, –
Sėdi
prieš saulę
Ir
laukia kada ledas ištirps,
Tada
atneš į trobą
Sklidiną
ąsotį…
Oi,
kokie gražūs buvo
Apšarmoję
smilkiniai,
Kailinių
apykaklė
Iš
tikro avies kailio,
Mamos
austa skarelė
Kaklą
juosė…
Gražus
man šerkšnas
Ant
visų ir kryžių, –
Taip
viskas buvo neseniai,
Seserų
giesmė
Dar
mano žilą galvą lydi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą