Meilės pėdomis

Kai buvau maža,

Mylėjau pienės pūką,

Jis pasileisdavo per pievą

Vėjui pučiant ir nepagavau,

Lyg uoga nuraudau…

Kai buvo man šešiolika,

Kažkas paglostė lyg netyčia,

Šiurpas perėjo per nugarą,

Atstūmiau, oi, bijau švelnumo,

Lyg uoga nuraudau…

Subrendo mintys,

Laikas ištekėti – senos meilės

Ir pasipūtimo,

Kaip nebuvę,

Vienintelį pasirinkau

Ir skridome drugeliais

Per kalnelius, pakrūmes,

Lyg uoga prisirpau…

Kai 50 metų buvo,

Išsigandau, kad juoksis ir vaikai,

Jeigu vėl mylėsiu,

Švelniai paglostė ranka plaukus

Ir tarsi uoga nuraudau…

„Koks jums geriausias laikas,

Kad mylėtume?’’–

Paklausiau ir dabar net paraudau.