Tilo
ir nutilo
Dienos
ūžesys,
Kas
ramybės aidą
Naktį
išklausys ir manyje...
Tik
mama prie lopšio,
Močiutė
sena,
Kuriai
ankšta būna
Minčių
verpete…
Lingu
lingu supasi
Jau
mėnuo danguje,
Žvaigždele
plevena
Krosny
žarija…
Taip
tylu nebuvo niekada,
Gal
tiktai tada,
Kai
giltinė stovėjo
Lovos
kojūgalyje…
Tau
pasiguodžiu
Vidurnakčio
tyloje,
Daug
šilčiau patapo
Ir
sielos lange...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą