Miške,
prie kelmo, –
Pirmosios
žibutės,
Darželiuose
jos paremtos
Pilku
akmenėliu,
Čia
susitiko tai, kas laikina,
Su
amžinuoju žemės
Negyvu
šaukliu…
Jis
visada vienodai šaltas,
Iškilęs
ir uola,
Mažu
žvirgždu,
Į
vandenį nuplautas
Tampa
gyvenimo slenksčiu.…
Kas
perlipa, žydi nelaukęs,
Kad
nepavirstų smėlio kauburiu
Ir
trupiniu menku…
Pirmi
žiedai – įvairiaspalviai,
Vėliau
atsirenki,
Kuris
arčiau širdies,
Žiūri
– tai laimė,
Netgi
prie pilkojo akmens.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą