Briaunos

Gyvenau ir nemąsčiau,

Ką man likimas skyrė,

Ėjau savo keliu,

Viena, kaip atsiskyrėlis.

Nekaltinau kelių

Ir akmenų pabirusių,

Juk niekas be manęs

Jų nesurinks nukritusių…

Gyvenu lig šiolei,

Rinkdama akmenis,

Nėra ir pabaigos,

Sukraučiau ir paminklą,

Į briauną – ašmenis...

Kuriuos prisimenu geru žodžiu,

Kasdien paantrinu,

Nespausk tik iš akmens

Šįvakar ašaros.