Elmiškių kaimas garsėjo sodais.
Netoli mūsų stūksojo Giedrių sodyba - tuščiais langais. Juos
vieną naktį išvežė į Sibirą ir grįžo jau ne visi po daugelio
metų. Neišsaugojo svetima žemė senolių...
Atbėgo tą atmintiną tremties
vakarą išsigandusi kaimynė ir pasakė:
-Veža, bėk , Povilai, gal galėsi kuo
padėti. Tavo vaikai maži, tu biednas, gal tavęs nelies.
Tėvelis išbėgo tekinas, nes kai
mes atsikėlėme į šį kaimą, neturėjome kur gyventi, o jie geri
buvo žmonės, priglaudė, kol tėtis per vasarą susilipdė sau
molinę trobelę. Kai visi išeidavo į darbą, senoji,- sakydavo
vėliau mama,- padėdavo mane saugoti, kad į kūdrą neįgriūčiau.
O aš ir jų vardų neprisimenu dabar, neišsaugojau atminties...
Sodo dar neturėjome. Tėtis iš
pakrūmių kasė laukines obelaites, kriaušaites ir skiepijo iš
kaimynų sodų skiepais. Todėl visi to išmokome, tapo lyg savi ir
kaimynai. Kai kuo nors pasidalini, visam laikui tampi savas.
Neprisimenu, kaip jis sugrįžo, bet
paskui irgi nedaug kalbėjo.
-Niekam, vaikai, neprasitarkite, kas
čia darosi - tokie laikai.
Daug metų tylėjau, saugojau save ir
savo šeimą.
Ir dabar, kai išgirstu panašiai
sakant, nukrečia šiurpas, nes liko jų sodas. Niekas netręšė,
nevarpė pavasarį, bet jos pačios kabinosi į gyvenimą savo
šaknimis. Tėtis prie tos sodybos vasarą turėjo surentęs palapinę
nuo lietaus ir saulės,- ganė arklius. Tik dabar pagalvojau ir
supratau, kodėl jis neidavo į Giedrių namą. Šventvagiška būtų
peržengti nelaimingų žmonių slenkstį, o ir persekiojo tos
nakties vaizdas. Obuolių net mes, vaikai, nelietėme. Taip ir
nukrisdavo vieni, be savo žmogaus. Saugodavome ir arklius nuo sodo.
Kai pakeisdavau rytais tėtį, jis vis primindavo:
-Tik neleisk prie obelų, trinsis,
šakas nulaužys...
Kas dabar joms ir beliko - saugoti
savo šakas. Obuolių vis tiek niekas nevalgys.
Sode šeimininkavo varna ir šarkos.
Jų lizdas buvo aukštame berže sukrautas, niekaip negalėtų
pasiekti net mano broliai, nes kamienas slidus, be šakų iš
pažemės. Varna irgi tupėdavo netoli obelyje ir tarsi saugojo šarkų
lizdą. Visi turi kažką saugoti, mylėti savo kaimynus. Tokį
pakeldavo triukšmą, kai koks arklys norėdavo į pavėsį po
obelimi nubėgti. Nepavyčiau ir labai norėdama, nes pasispardo, net
su garsu, kurio nesakysiu, pakėlęs uodegą lėkdavo. O varna -
tik:“Kar kar“...Arklys apsisuka ir šuoliais atgal prie visų.
„Saugok savo būrį“,-tarsi mokė varna. Tik kodėl ji gyveno
viena? Gal ir jos šeimą ištiko kokia nelaimė, o ji dabar saugo
kitus?
Žiūriu dabar į senas obelis,
apleistą sodą Šeškinėje ir fotografuoju jų dreves, suklypusias
šakas. Jos primena mano sodžiaus žmones.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą