Kalėdos

Visada tėvai prieš Kalėdas kūrendavo pirtį. Krūme prie Strėlupio visada buvo kelmų. Išvirtę medžiai dūlėjo pamažu ir priminė senutę Dičių sodyboje. Ten tėtis šėrė arklius ir mane nusivesdavo.

Kiek prisimenu, ji vis verpė ir verpė. Kai pakojis susitepdavo, paimdavo šilto vandens puodelį nuo krosnies, drobinį skudurėlį ir taip nušveisdavo, kad net stalas prasčiau atrodė.

-Ką ant stalo tiesi, jeigu neverpsi,-pamačiusi mano žvilgsnį paaiškino senolė.

Tada gerai nesupratau jos žodžių. Nejaugi ratelis brangesnis? Abu mediniai, pagražinti, kojelės riestos.

Mūsų troboje tokių nebuvo. Tėtis viską darė pats, be ypatingų įrankių : suolas, stalas buvo tik nuobliuoti, paskui švitriniu popieriumi nutrinti. Turėjo ir mama drobės, bet saugojo: reikėjo paklodžių, o staltiesę užtiesdavo tik per Kalėdas.

Jau ir vakaras. Tėtė užsidegė žibalinę lempą su gobtuvu, pasiėmė kirvį ir išėjo pro duris.

Nusiritau nuo suolo ir apsiaviau sesers veltiniais. Mama toliau verpė, tik man šyptelėjo:

-Be tavęs ir pirtis nebus pakurta.

Tegu mama verpia. Ji priminė man kaimynę, nors buvo gerokai jaunesnė.

Pirtis irgi buvo kaimynų, tik iš kitos pusės. Perėjome per upelį, o ten ir paversmis, kur vėgėles gaudydavome. Ir dabar kartais jas sapnuoju, kaip cypteli sugautos, sprūsta iš rankų. Neprisimenu jų skonio. Gal ir gerai, nes dabar sapnuočiau, kaip ir kitus, jau seniai matytus...

-Gal pasitrauk, dabar kelmą skaldysiu,- tyliai pasakė tėtis.

Ir dabar man kelmai yra vis gyvi,-kaip ir viskas prie upelio, net ir žiemą.

-Pykšt, pykšt,- kalba kirvis, o kelmas nepasiduoda. Jaučia, kad tai jo paskutinis vakaras...

Pirties krosnis – atviras židinys, nereikia taikyti, kad tilptų šaknys. O jo giminė plati, daug alksnių dar liko miškelyje. Mūsų irgi daug. Kaimynai Meldaikiai visada drauge prausdavosi.

Pirma išsiprausia vyrai, po to eina moterys. Mama visada ant galvos užsivoždavo kibirą, jai ir vėliau atėjus atrodė per karšta. Gal ir aš nuo tų laikų nemėgstu pirties , tuojau garai užima nosį ir skubinu į prieangį, bet laukiu seserų. Jos užmerkia nešvarius rūbus, kad kitą rytą išskalbtų ir padžiautų ant tvoros.

Pareidavome vėlai,- jau žibėjo žvaigždės, mėnuo švietė ir net lempos nereikėjo. Meldaikienė pasuka į kalniuką, namų link, palinkime Šventų Kalėdų.

Ir ji jau sena.

-Galudienė,-prasitardavo mama.

Kaip tas kelmas, toptelėjo į galvą mintis ir dabar, kai mačiau sulinkusią ir šešėlyje paskęstančią nugarą.

Kūčioms viskas paruošta. Tėtis, kol mes buvome pirtyje, pripešė šviežio šieno. Kvapas pasklido po visą molinę trobą. Ant stalo gražiai ir lygiai padraikė šieną. Ir vėl man prieš akis arklių ėdžios Dičių tvarte. Užtiesė staltiesę, viduryje stalo pastatė dubenį su saldintu vandeniu ir sumerktais kalėdaičiais. Mažesniame virintų kviečių irgi saldžiame vandenyje. Medinėje pailgoje lėkštėje,-irgi tėtės išdrožtoje,- silkė. Būdavo žirnių, šutintų pupų. O ant eglutės kabojo obuoliai. Tėtė juos išlaikydavo šiauduose.

Po maldos lauždavome kalėdaitį, kurį dažniausiai iš Debeikių parnešdavo mano sutvirtinimo sakramento krikšto mama Levutė Pavilonytė.

Kai kada ir jie su broliu Jurgiu ateidavo kūčių, tada stalas būdavo ir su dideliu pyragu, dar saldainių mums, mažiesiems.

Kalėdos ar kitos šventės, bet nėra kada ilgai švęsti. Reikia gyvulius šerti. Tėtis išėjo pas kaimynus arklių liuobti ir grįžo kaip ne savas.

-Kaimynės nebėra. Viskas gražiai sudėta, ratelis pastatytas ir nebėra...

-Žmogus, kaip tas kelmas,- pratarė mama ir pasižiūrėjo į krosnį.

-Kalėdos,-pratarė sesuo Verutė .