Pažanga

Kada galva apsunkusi
Nuo stalo, rašliavos
Ar sienų tų pačių, pabėgam
Nors valandai į kiemą,
Kur arčiau gamta...
Čia medis pasodintas auga,
Kasmet genimas, kad neužstotų lango,
Kur mirga vis neoninė šviesa.
Pažiūrime į dangų-properšoje sienų
Dar mėlynuoja lyg spraga.
Ir pajunti-gyvenimas prabėga
Tarp darbo stalo dieną
Ir trumpų valandėlių su šeima
Tik vakare.
O tai vadiname civilizacijos
Ir proto pažanga.
Taip krinta pusamžiai
Kaip nugenėtų medžių lapai
Ir be karo...net nesulaukę pensijos,
Senatvė-prabanga.
2009