Daug metų nuolatos stebiu,
Kaip senas medis džiūsta-
Pavasarį išleidžia
Dar silpnus ūglius,
Kaip virpa surandėjusios
Nuo laiko ir nuo vėjo
Gyslotos šakos-retos vainiku...
Nė žingsnio kiek toliau-
Tamsa užstoja, girios
Dabar atrodo taip toli...
Ir niekas senojo jau nesiklauso,
Niekas nebegirdi-
Tik senų įspūdžių pilna širdis.
Pasiklausau, kaip dar viršūnėj ošia-
Jaunų dienų ar jau brandos
Didžiulė patirtis.
Kaip atminties lapeliai krinta
Ant senų takelių-ten jau nenueisi.
Tokia visų senų
Didžioji laiko netektis.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą