Dabar jau daugelis nematė,
Kaip lazdyno krūmas
Išbarsto rudenėjant riešutus rusvus-
Tarsi mažų vaikučių galvos
Slepiasi po samanom per žiemą
Ir iškelia į saulę vėl pavasarį lapus...
Todėl net pasakose minimas lazdynas
Ir kokie skanūs būna riešutai,
Net sotų užstalėje pavaišina-
Neatsisako vaišių ir užklydę,
Visus gali pakviesti...
Tai- gamtos vaikai.
Juk niekas jų nesėjo, nesodino-
Tik žemės derlių surinkai.
Prie stalo šypsosi kaimynas-
Tai ačiū tau, kad užėjai.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą