Gimtinė jungia

Rubikių ežeras
Tiek daug apjungia-
Kiek čia kalvų, miškelių,-
Tarsi vaikai sutūpę
Prie pievelių pakraščių,-
Juose lizdai tuštėja,
Kai rudeninė javapjūtė
Pradalges gelsvas išguldė...
Taip reikia-laikas nušienauja;
Palieka stiprūs, saugantys namus.
Kiti pabūgę šalčių iškeliauja
Toli-į svetimus kraštus.
Net ir maži paukšteliai
Gina savo lizdą, vietą, kur išaugo-
Juk ten,kur nutupia,

Tik iš pradžių jauku...
Kaip veja net didesnį už save,
Kad gimto medžio neapsėstų.
Kaip liūdna turi būti,
Kai neturi šalia gimtinės, artimųjų...

O kiek dabar tokių?
2009