Poeto prigimtis

Gyvenimas – į pabaigą,

O esi toks, koks gimęs, –

Dairaisi ir stebiesi,

Kokie miškai žali,

Girdi, kaip čiulba paukščiai,

Ir pats giesmes kuri,

O balsas – jau duslus,

Lyg seno miško aidas,

Niekas tuo nesistebi...

Karaliai – karūnuoti,

Lyg ąžuolai – didingi,

O tau sakyti norisi,

Kad ir jie – nuogi...

Atleiskite, tokia – poeto

Ir kiekvienos satyros

Prigimtis.