Gimei,
kad būtum panašus
Į
savo motiną ir tėvą,
Dargi
į tą,
Kuris
aukščiau – kūrėją.
Gyveni
tam, kad eitum
Ištiesęs
ranką kiekvienam,
Kas
prašosi pagalbos;
Pirmiausia
– žmogui,
Paskui
ir medžiui,
Paukščiui,
gėlei...
Oi,
nepraeik pro šalį,
Laikas
– negrįžtamas,
Ta
valanda praeina
Sužibėjusi,
Būk
ir pats kūrėjas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą