Mindaugėlio foto
Gilios
usnių šaknys
Nieko
nėra bjauresnio už piktžoles: ravėk neravėjęs, o jos dar
pikčiau dauginasi, – iš ploniausių šaknelių pasipila vis nauji
daigai. Gyvenau, kaip ir daugelis mano bendraamžių, naujų vėjų
gaivinama, bet vis sekė ir tos piktosios šaknys, kurios ir dabar
veši aplinkui.
Prisiminiau
Anykščių nuoskaudas, kai Pionierių rūmų direktorė, kurios vyras dirbo ir KGB struktūrose, suorganizavo pavyzdinę
ekskursiją į Rokiškį, kaip turi būti vedamos pionierių sueigos.
Turėjau važiuoti ankstų rytą, o grįžti tik vakare. Namuose
palikti du mažylius ir vėžiu sergančią mamą, kuri pati ir
valgyti nepajėgė. Laukiausi trečio ir pykino, nenuėjau į tą
suorganizuotą ekskursiją. Kitą dieną buvau iškviesta ant
kilimėlio mokykloje ir apsvarstę mano elgesį įrašė metams
papeikimą į asmens bylą. Gal ir dabar tas „dokumentas“ ten
prisegtas. Tylėjau, bijojau net prasižioti, nesiaiškinau, kad
nebūtų dar blogiau: prarasčiau darbą. Ką liepdavo, tą
darydavome, parašiau ir satyrą, kurią pagal užsakymą liepė
mokyklos pavaduotoja kolūkių pirmininkų kažkokiai
sueigai. Nemanau, kad skaitė kolūkio „Bolševikas“ pirmininkas.
Turbūt kažkas parašė vos ne himną tuometinei valdžiai. Na, tuo
kartu tylomis praėjo, nes fizinio lavinimo mokytojas buvo
mano kaimynas.
Piktžolės
dygo ir vėliau, kai dirbau Vilniuje. Direktorė buvo moteris, o
jos vyras – darbų mokytojas, buvęs KGB darbuotojas, dėl ligos ar
kaip kitaip iš ten išėjęs į pensiją. Kai vykdavo pamokos ir
dainuodavome lietuvių liaudies dainas ir Maironio tekstus, valytoja
pastebėjo ir mane perspėjo, kad už durų jis stovi ir klausosi.
Kam jis tas „žinias“ kaupė, kur jo „dokumentai“ guli,
nežinau. Ir be jo klasėje buvo ne vieno mokinio tėvas, dirbantis
tose struktūrose. Bet jaučiau, kad nuolatos sekama.
Vieną
pavasarį suorganizavo visos mokyklos mokslo metų užbaigimą kažkur
šile. Anksti kėlėmės ir su klase, auklėtiniais, ėjome į tą
renginį. Reikėjo paruošti stalą, o aplinkui – vien usnys ir
skruzdėlynai. Nė kaip atsisėsti, o „komisija“ su direktore
priešakyje ėjo ir ragavo, vertino sumuštinius. Kol visus nuo
mažiukų „kilimėlių“ praėjo, atėjo ir pietūs, o mes vis
sėdime skruzdžių kutenamais užpakaliukais, laukiame. Duria ir
pernykščiai spygliai, dygstančios usnys. Iškentė, ačiū jiems,
auklėtiniai, praėjo komisija, bet nežinau rezultatų, kažką ir
apdovanojo. Po tokių išbandymų pakilo mano vienuoliktokai ir
pakvietė į vienos mergaitės gimtadienį. Atsiprašiau, kad
negaliu, nes reikia sulaukti, kada pasibaigs renginys, mokiniai
išvažiavo nesulaukę. Surikiavo visus einant į namus (pradžioje
irgi buvo rikiuotė ir deklamavo S. Neries karo laikais parašytas
„patriotines“ eiles), o aš stoviu sau viena ir, kaip įpratusi,
šypsausi. Parėjau į namus, buvo jau pavakarys, pavalgydinau savo
sūnus, pašėriau akvariumuose žuveles, paukštelius, žiurkėnus.
Atrodo, viskas – bus baigiamasis egzaminas, reikės naktimis
taisyti rašinius...
Bet
tuo nepasibaigė, fizinio lavinimo mokytoja, kuri organizavo tą
renginį, parašė skundą ir vėl buvau iškviesta ant kilimėlio,
direktorė vedė, ta mokytoja „ tūravojo“ ir parašė papeikimą,
kad neatlikau pareigų. Tylėjau, nes dar gaivus pavasario vėjas
nebuvo nupūtęs senų dulkių. Turbūt ir dabar tas skundas ir
papeikimas įsegtas į mano bylą. Pagaliau atseikėjo už dainas ir
giesmes per literatūros pamokas.
Su Šv.
Kalėdomis, mieli kolegos, buvę mokiniai, kad jūsų kelyje nedygtų
usnys.
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą