Vaikštai
nuo jaunystės
Grindiniu
dulkėtu,
Tais
pačiais takeliais,
Akmuo
– kietas kietas,
Nelieka
nė ženklo, –
Batai
– nuavėti...
Surandi
suolelį,
Rūpi
atsisėsti,
Groja
vakaro romansą,
Kažkas
šaukia, šviečia,
Pernai
dar nebuvo,
O
šiandieną kviečia...
Aukštos
mūro sienos,
Siauros
tos gatvelės,
Nukeli
kepurę
Kryžiams,
koplytėlėms...
Taip
dabar norėčiau,
Kad
būt visur žalia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą