Tik
rudenį atsiveria kelmai,
Jų
grožio neužgožia
Aukštos
žolės,
Pražysta
samanos rausvai,
Rasos
lašeliai visą dieną spindi,
Laikosi
ir puošia...
Tik
rudenį atsiveria versmė,
Kai
alma širdyje gyvybės vandenys,
O
kelmas – nukirstas žemai
Anksčiau
žaliavęs medis,
Ošęs...
Pasilenkiau
prie daugelio kelmų,
Naujas
kerpes glostau,
Tegu
auga, sprogsta...
Oi,
suvirpėjo samanų lašai,
Gal
pro pirštus
Gyvybė
varva,
Košiasi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą