Rudens
gyvenimas -
Plikų
šakų ošimas.
Kai lapų
nebėra,
Jos zyzia,
trinasi,
Paskui
gili žaizda
Iki
pavasario pūliuoja,
Ilgai
neužgyja...
Nusirišu
skarelę,
Aprišu ja
obelį
Ir stoviu
tik prieš ją,-
Tarsi už
vėjo darbus atsakinga,
Pati balta
balta,
Plika
galva,
Suvelta
šilko garbana...
Oi,
obelėle,
Kam taip
skauda,
Kai žemėje
lapų krūva?
Jie –
tik geltoni,
Sušlapę,
ne auksiniai
Ir širdyje
vien netekties
Išlikusi
šaka...
Pavasarį
prikėlė vieversys,
Pražydo
obelis,
Žydėsime
abi šalia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą