Apniukusi diena

Apniukusi diena

Man primena vienatvę:

Ant stalo žiburys,

Toliau – migla,

Kai nieko nesimato

Ir grabalioja vėjo pirštai

Praviras duris...

Ruduo – toks laikas,

Kada nukritęs obuolys

Pamažu pajuosta

Ir primena akis,

Per naktį nemiegotas

Ir žiūrinčias į ateitį

Pro langą nenušluostytą,

Kurį lietus ir šlapdriba apipurškė,

Taip lieka nuosėdos širdy...

Apniukusi diena kitokia,

Kai šalia židinys

Ir artimas žmogus

Ranką paglosto,

Švelniai pažiūri į akis.