Kaip dažnai būna -
Vos neužmyniau
Gintaro skiautelės.
Kaip ji blizgėjo
Baltame sniege!
Net iš toli mirksėjo
Jos mažos akelės,
Taip šelmiškai
Žiūrėjo į mane...
Saulutė spinduliu kuteno,
Žėravo perlų vėrinys šalia.
Oi, pakvietė abi prie stalo,
Jau pasipuošusias,
Įklimpusias į meilės melą
Baltoji nuotaka-žiema.
Nusijuokiau ir aš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą