Visuomet drebančios
Mamos širdis ir rankos,
Nuo vėjo gūsių šnaranti viltis,
Kad greitai jos vaikai užaugtų
Ir išsirinktų tiesų kelią per miškus.
Kiekvieną žingsnį ji palaimina,
Šalikeles žilvičiais kaišo,
Kad jie prigytų ir išleistų
Savo gimtojoje šaly šaknis.
Bet vėtros bloškia, aidu šaukia,
Pakyla maldai motinos širdis:
-Svetingai, žeme, priimk jį
Ir svetimoj šaly.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą