„Nesprok, žalias aržuolėli,
Nesprok, žalias aržuolėli,
Šiąnakt šals šalnelė,
Šiąnakt šals šalnelė“...
Po ilgo atlydžio
Stora pluta užtraukia:
Kvėpuoja žemė,
Ir žolynėliai virpa po sniegu.
Taip vandens lašą
Jų alsavimas išlaiko,
Bet ir jis krinta
Nuo tėvų raudų.
„Kelkis kelkis, jaunas broli“...
Jau nebereiks raudų.
Vandens lašu tikiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą