Kaip viskas paprasta
Kiekvieno žingsnio brydėje;
Per pievą žalią -
Rasos lašai ant raskylėlių
Auštančiam ryte,
Tiktai- ne amžina...
Akmuo, ir tas pasensta,
Į juodą žemę dumba,
Samanom apauga
Ir nebelieka saulės jo veide.
Gal niekas niekada
Nestatė jo prie gėdos stulpo,
Todėl tylus išliko,
Šalta širdimi-tik sau...
Nė žodžio net apie save.
Tokia ramybė svetima -
Tarp sūkurių užaugau.
Oi, kaip ramu
Senam miške.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą