Kiekvienas medis,
Kiekviena sodyba turi vardą;
Kas tai pastatė, pasodino,
Lieka prakaito lašai.
Dažniausiai šaukiam žmogų
Pagal jo darbą-netgi turi vardą -
Kavoliai , medkirčiai...
Ir dievdirbiai.
Prie kelio kvepia liepos,
Topoliai kaip žvakės,
Pamiškėje beržynai,
Alksniai, karklų gumulai,
O vidurį užėmę-pušys,
Ąžuolai, klevai išlakūs
Ir uosiai skreba
Visą žiemą žirginiais.
O raistą dar patamsina
Gražuolės eglės -
Tarp jų lazdynai, tuopos,
Juodalksnių šimtai.
Tik kur ne kur raudonai dega
Šermukšniai, putinai.
Pavasarį pražysta ievos
Ir žiedelius draugėn subarsto
Laukinės obelys
Ir drebulėlių skriejantys pūkai.
Kokie malonūs, gražūs
Medžių ir žmonių vardai!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą