Mes – moterys,
Nuo prigimties paskirtos
Vis kažką globoti –
Išsirinktą sau vyrą,
Paskui ir vaikus,
Užkurti rytais krosnį,
Pavalgydint visus,
Nutiesti stalą,
Indus surikiuoti,
Apklostyti nakčiai užmiegančius,
O pačios sėdamės
Prie lango –
Pasvajoti…
Nusileidžia saulė,
Nusišypso mėnuo,
Apšviečia rausvai debesėlio pakraščius,
O mums atrodo,
Kad tik to ir troškome,
Kai nebėra glamonių,
Bučinių…
Mes – moterys,
Nuo prigimties prisiimame naštą,
Nors sveria ji pečius,
Nedrįstame net sau prisipažinti,
Kad esame ir silpnos,
Prieš aistros nasrus…
Tebūnie taip toliau,
Kaip bus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą