Kai vaikštau pamiške,
Matau pasvirusius medžius,
Giliau – vien kelmus, –
Berželių – mano brolių,
Ievų – mano seserų, –
Vis suskaičiuoju, kiek rievių,
Tiek jie gyveno,
Miškas – toks gilus...
Aplinkui šakos išsidraikiusios,
Nuplikusios nuo laiko,
Nukirstos lyg botagu,
Nebuvo jie nė geresni,
Nė blogesni,
Žaliuoja atžalos prie jų…
Kiekvienas medis turi savo laiką,
Nuvirsta pats ir iš šaknų,
Metus parašo ant žievės
Mums visagalis laikas, –
Kiek samanų naujų – žalių,
Kiek jau pilkų…
Oi, neskaičiuoju niekada,
Ką tik matau, paklausiu, –
Kiek mano brolių,
Bėgusių į mišką,
Kiek dar į užjūrį,
Kiek ne savo valia išvyko
Sibiro tremtinių…
Pasodinčiau jiems po medį,
Kad paukštis jiems čiulbėtų,
Linkėdamas sugrįžti į namus...
Tau sodinu neužmirštuolę
Šalia tų kelmų,
Sugrįžk ir tu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą