Paskutinių gėlių vainike
Aš nebijau lietaus,
Kuris nuprausia,
Nesibijau ir vėjo,
Kuris plaukus šiaušia,
Myliu saulutę šiltą,
Akmenėlį – baltą,
Piešiu su juo paveikslą,
Nuolat besikeičiantį…
Aš nebijau ir šalčio, –
Gruodas pėdas grūdina,
Lengva pakęsti
Išorinį skausmą.
Esu gėlė iš lauko,
Tik į darželį persodinta,
Pražystu pavasarį,
Dėkoju vasarai net ir už sausrą…
Aš nebijau pasaulio triukšmo,
Mano vaikai, vaikučiai,
Po pasaulį išsibarstę,
Rankioju nukritusius lapus,
Pinu iš jų vainiką,
Ruduo – tai mano metas,
O gėlėms nuvytus
Širdyje vis tiek suskausta…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą