Prie močiutės rankų,
Man neteko prisiliesti,
Pasakojimai – iš lūpų,
Artimiausių ir jau nepasiekiamų,
Nekilnojo jos manęs,
Nesūpavo nė ant kojų,
Nekėlė į saulę,
Bet vis tiek regiu sapne…
Mažas, lieka mažas,
Netgi ir tada,
Kada užauga,
Seka pasakas savo vaikams,
Laimės paukštę gaudo,
O jos plunksnas atiduoda
Sutiktam…
Niekas neateina iš dangaus į žemę,
Kad papasakotų ar paguostų
Mažą, seną,
Iš močiučių skrynios
Trauktų rankšluosčius
Ir nuklotų kelią,
Balto lino, pilkos drobės,
Siuvinėtomis ir tulpėmis,
Skrendančiais balandžiais,
Ant sparnų jie neša žinią,
Seniai parašytą laišką, –
Perskaitau, paleidžiu,
Gal po daugel metų
Prisikels…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą