Kaip reikia dar sparnų,
Kad galėčiau skristi,
Kur neišvaikščioti keliai,
Padangėse ir debesėliai
Kasdien švyti…
Kaip reikia man žmonių,
Kurių širdyse – laimės kibirkštis, –
Drauge galėtume
Ir nuskriaustus apginti…
Ar ne per daug aš noriu ?
Metai – ne jaunystės...
Duok, dangau, plunksną, –
Tiek jų daug debesyse,
Kai vėjas gena juos prieš audrą,
Paskirk, nors vieną dainą,
Perkūnijos lai nesigirdi…
Kaip reikia dar melodijų,
Kurios sušildo,
Žodžių iš mylimų vaikų,
Vaikaičių lūpų,
Te nepažįstami ir girdi:
„ Dangų ir žemę
Mylime!’’
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą