Dobilo penkialapio
Visą gyvenimą ieškojau,
Dirvonus, pievas braidžiojau –
Radau…
Visą gyvenimą rinkau
Laimingus ir alyvos žiedus,
Į knygą dėjau,
Džiovinau ir užverčiau…
Visą gyvenimą po mišką vaikščiojau,
Žalius paparčius ir pusnyse mačiau,
Pavasariui išaušus
Pažiūrėjau jam į puokštę lapų, –
Tiek daug prikritę žiedlapių,
O laimės žiedo neradau…
Žiedai – viso gyvenimo vilionė
Ir trumpalaikiai meilės pažadai,
Neskyniau rytmetį,
Dabar esu senjorė,
Paparčio žiedą palieku jauniems.
Ona Baliukienė
Norėdamas žinoti – skaityk knygas,
Nemigdyk lentynose,
O žodžių – stalčiuje...
Norėdamas turėti draugą,
Niekam niekada nekenk,
Atleisk ir jo klaidas,
Nesi visai nekaltas…
Norėdamas sau laimės – kitam linkėk
Tik vieno – laimės…
Norėdamas būt sveikas –
Nusišypsok rytais
Saulei ir visam dangui,
Žemei nusilenk,
Paimk nors grūdą
Ir į ją subėręs,
Nusilenk lyg tėvui, motinai,
Pakalbink...
Keliauk ir džiaukis,
Kad vis dar atviras pasaulis.
Laimingas niekada ilgai nebūsi,
Užeis audra – nulūš pušis,
Paskęs į jūrą ašaros,
Nuplaus gilyn vilnis,
Pušies širdis į akmenį pavirs…
Pilkas akmuo neprasišviečia,
Iškala ant jo nekrologus,
O gintaras per amžius
Skaisčiai spindi,
Juo puošia ir pilis…
Vilnos skara močiutė gobė,
Sudėjo į nytis visas viltis,
Surišo siūlais ir paleido,
Kaip aitvarus vaikai,
Leliodami – į dangų,
Kad sumirgėtų laimės ilgesys…
Patryniau gintaru į smilkinį,
Praėjo skausmas,
Atsigavo ir širdis,
Dabar žinau, kas yra laimė, –
Kai esi sveikas,
Statysi gintaro pilis.
