Vėžliai gyvena daugel metų,
Jūra ir sausuma – tai jų namai,
Daug ir papasakotų,
Jei mokėtų mūsų kalbą,
Kaip iš kiaušinio ritasi vaikai…
Nors taip arti vanduo,
O mažam – kelias tolimas,
Palikti vieni su stichija,
Paukščių aštriais snapais, –
Kiekvienas gyvis tyko grobio,
Suaugusių – žvejų tinklai…
Surasti kelią į namus,
Kur gimsta artimieji, –
Visada klaidu
Ir nugali tik išrinktieji,
Užaugę senbuviai vėžliai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą