Gyvendamas supranti,
Kad laimė – trumpas pliūpsnis,
Tai – vėjo gūsis,
Nešantis toli,
Nespėjai atsisukti,
O ji tave paliko praeity…
Ir vėl kopi į aukštą kalną,
Laimės žiburį neši,
Sizifo akmenį vėl rideni,
Kiek pakeli sau ant pečių,
Tiek ir turi…
„ Kiek ponų, kokie visi gražūs’’, –
Įstrigo Juozapotos žodžiai
Man į atmintį,
O kokia buvo meilė,
Kokia yra laimė –
Turėti savo šeimą,
Atramą šioje dar žemėje,
Tik danguje tokią randi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą