Suku
dažnai, iš naujo prisuku
Laiko
seną mechanizmą,
Sekundės
sukasi – matau,
Minutės
lėčiau svyra,
O
valandą tada žinau,
Kai
suskamba per pilną,
Būna
lygu…
Puselių
nejuntu, –
Dalinuosi
obuoliu,
Žirnių
ankšties puses išgliaudau,
Kas
lieka, išmetu,
Ir
nieko gi iš nieko
Sulipdyti
negaliu, –
Nes
toks gyvybės mechanizmas:
Iš
praeities – į ateitį,
Iš
daugelio širdžių –
Į
vieną mano širdį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą